Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu – nevalyvi, agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiais neigiamais stereotipais.
Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu atsirado prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra
Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja bėgant laikui. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms.
Mat anksčiau žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš tradicijas tapo gana linksma pramoga už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu "jaunatviškas maištas" jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas, tad paradoksalus neprisijungimas prie jokių "jaunatviško maišto" formų reikalauja bene didesnės drąsos ir valios negu pats maištavimas.
Be abejo, daugelio jaunuolių maištas yra buitinis ir individualus, jis pasireiškia važinėjimu dideliu greičiu, nesaikingu kvaišalų vartojimu, ekstravagantiška išvaizda, konfliktavimu su vyresniais ir panašiais išdykavimais. Buvęs Vilniaus meras padarė meškos paslaugą tokių maištavimo formų fanams uždrausdamas gerti alų viešose vietose, tad dabar kiekvienas gali tuštinti butelį Sereikiškių parke ar Vokiečių gatvėje, jausdamas vidinį pasitenkinimą, kad be jokių pastangų ir gresiančių nemalonumų meta "iššūkį" visuomenei.
Žodis „metalistas“ dažnai siejamas su agresija, alkoholiu, o kartais net satanizmu. Tačiau dažnai šios asociacijos yra tik mitai. „Galima rasti daug pavyzdžių, kai metalistas nei geria, nei rūko, nei yra koks satanistas, net sportuoja ir yra pavyzdingas mokinys ar studentas”, – pasakojo Anonimu prisistatęs vaikinas.
Dažnai būna, jog mitai kyla iš neišmanymo, nesidomėjimo šia subkultūra. Pasak metalisto Andriaus Matulevičiaus, neretai tokius mitus kaip “metalistas – satanistas” sukuria pensininkės bobutės, kurioms juoda spalva ir agresyvi muzika asocijuojasi būtent su tokiais dalykais. Religija dažno metalisto gyvenime nevaidina jokio vaidmens, jie ypač neigia krikščionybę.
Mintis, jog tikėjimas – tai silpnybė, turbūt geriausiai atspindi šios subkultūros požiūrį į religiją. Kita vertus, metalistai nevengia tokių svaiginimosi priemonių kaip alkoholis.
“Tačiau dažnai išgėrę metalistai elgiasi normaliau nei kostiumuoti verslininkai: teko matyti, kad pastarieji labiau linkę neadekvačiai elgtis, kabinėtis prie merginų,“ – teigė Andrius.
Amžius šioje subkultūroje turi didelę reikšmę – sunkiąją muziką dažniausiai pripažįsta 14 – 28 metų jaunimas, nors būna ir gerokai vyresnių, kuriems jau daugiau nei 45-eri. Noras išsiskirti iš minios ne tik mintimis, bet ir įvaizdžio dalimi būdingas tiek jaunesniems, tiek vyresniems šios subkultūros atstovams. Tik jau suaugęs metalistas to nedemonstruoja taip, kaip jaunystėje.
Anot Anonimo, yra rimtų, jau suaugusių ir dirbančių metalistų, kurie į darbą eina su kostiumu, turi šeimas ir t.t. Nors pačiam į darbą dar neteko vilktis kostiumo, šiai minčiai pritaria ir jis pats: „Rimto žmogaus įvaizdis nesikerta su metalisto, juk ilgi plaukai tinka ir prie kostiumo.“
Tolerancija pasižymi ne visos subkultūros ir ne visi jų nariai. Dažniausiai metalistai konfliktuoja su „forsais“, kuriuos retas sunkiąją muziką klausantis žmogus pavadina atskira subkultūra. Andriaus teigimu, konfliktai dažniausiai kyla dėl tolerancijos stokos, interesų nesutapimo: „Būna, jog einant gatve paprasčiausiai prikimba koks „forsas“ aiškindamas, kad jam „kliūna“ mano išvaizda“.
Būna, jog konfliktuoja tarpusavyje ir skirtingų subkultūrų atstovai. Dažnam metalistui tenka būti „apšauktam“ gotu, ir atvirkščiai. Metalistų idėjiniai keliai visiškai kitokie nei gotų, teigia Anonimas: „Šios dvi subkultūros gan panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Vieni agresyvūs, kiti – ne. Konfliktai ir kyla būtent dėl to. Juk turi išlikti skirtumas tarp agresyvių metalistų ir pasyvių gotų.”
Be konfliktų su kitų subkultūrų atstovais dažnai iškyla dvi priešingos stovyklos ir pačios subkultūros viduje – vėl didelę įtaką daro amžius. Tik pradėjęs domėtis metalistų gyvenimu ir besistegiąs jį gyventi 14 – 16 metų amžiaus jaunimas dažnai būna netoleruojamas vyresniųjų.
Anot Andriaus, dažniausiai taip yra dėl to, jog žmonės vadina save metalistais, o nė nežino, kokią muziką klauso metalistai, painioja šią subkultūrą su kitomis. „Netoleruoju tų vaikų, kurie save laiko metalistais, tačiau remiasi kitos subkultūros idėjomis, muzika.“
Julija Misiūraitė
