Per vasaros atostogas gimines Lietuvoje aplanko užsienyje su šeimomis gyvenantys lietuvaičiai. Bene labiausiai čia seneliai laukia anūkų. Tik neretai mažyliai jau kalba su akcentu, lietuvišką kalbą papildo angliškais žodžiais. Emigravę tėvai suka galvas, kada ir kaip pradėti vaikus mokyti antrosios kalbos, kaip išsaugoti gimtąją kalbą?
„Vis tiek Lietuvoje negyvensime“
Šiais žodžiais dėl anūko prastos lietuvių kalbos močiutę ramina 24-erių šiaulietė Ema su vyru ir puspenktų metukų sūneliu. Šeima septintus metus gyvena Anglijoje.
Berniukas tik pernai vasarą, viešėdamas Lietuvoje, atkaklių močiutės pastangų dėka ėmė aiškiau tarti atskirus lietuviškus žodžius. Sakiniais su juo susikalbėti iki šiol nepavyksta. Situaciją apsunkina tai, kad pernai Anglijoje jis pradėjo lankyti darželį, ten pramoko nemažai angliškų žodžių.
Dabar tėvai, išgirdę namuose sūnaus pasakytą vieną kitą anglišką žodį, neskuba jo keisti lietuvišku. Ir patys dažnai sūnui dominantį daiktą ar įvykį įvardija angliškai, pavyzdžiui, pamatę važiuojantį greitosios automobilį – „ambulance“.
Berniukas lietuviškai kalba jau su ryškiu akcentu ir daugelio daiktų, reiškinių, įvykių pavadinimus žino tik anglų kalba. Lietuviškai kalba vardininko linksniu ir bendratimis.
Namuose kalba tik lietuviškai
Dešimtmetį Amerikoje, Čikagoje, gyvenanti 30-metė Ieva iš Šiaulių svetur išvažiavo besilaukdama vyresnėlės. Po trejų metų už Atlanto gimė ir antroji dukra. Vasaromis senelius Lietuvoje lankančios anūkės su jais lengvai susikalba lietuviškai, jų kalboje net nejaučiama akcento.
„Kalbos prasme esu griežta, – neslepia Ieva. – Išgirdusi, kad žaisdamos tarpusavyje mergaitės pradeda kalbėtis angliškai, sudrausminu. Reikalauju, kad namuose būtų kalbama tik lietuviškai.“ Svetur Ieva ištekėjo už tautiečio, tai gerokai pagalba palengvina pastangas puoselėti lietuvybę.
„Manau, mergaitėms naudinga ir savaitgalinė lietuviška mokyklėlė, kurią jos lanko Amerikoje. Bažnyčioje pamaldų taip pat klausomės lietuviškai. Stengiamės lankytis įvairiuose lietuviškuose renginiuose. Jų Čikagoje, kur gyvena didelė lietuvių bendruomenė, vyksta nemažai“, – pasakojo pašnekovė.
Dėl antrosios kalbos neapsisprendžia
Šiauliuose gimusi 28-erių rusaitė Marija ištekėjo už studijų draugo Manto ir su juo prieš trejus metus susilaukė sūnaus. Jauna mama iki šiol svarsto, ar teisingai elgiasi su sūnumi nuo gimimo kalbėdama lietuviškai ir tai paprašiusi daryti savo tėvų.
„Aš ir mano tėvai esame gimę Šiauliuose, tačiau turime rusiškų šaknų. Šeimoje nuo mažens kalbėjome rusiškai, baigiau rusų mokyklą. Tačiau tai nei man, nei tėvams nesutrukdė išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Pati lietuvių kalbos mokiausi iš kiemo draugų, aplinkos, mokykloje. Tikiuosi, kad žiūrėdamas rusiškus filmukus kalbą išmoks ir sūnelis“, – viliasi mama.
Marija tebesvarsto galimybę prašyti tėvų po truputį su anūku pradėti kalbėti rusiškai, bent mokyti jį atskirų žodžių rusų kalba. Bręstantį jos apsisprendimą skatina tai, kad berniukas savo amžiui neįprastai daug ir taisyklingai kalba – vartoja ne tik situaciją atitinkančius žodžius, bet ir reikiamus jų linksnius, laiką.
Specialisto komentaras: antrai kalbai reikia stipraus pirmos kalbos pagrindo
Šiaulių centro poliklinikos Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos logoterapeutė Valė Gružaitė tėvus perspėja apie pavojus:
– Vaikų iki 3 metų apskritai nerekomenduojama mokyti dviejų kalbų, nes tai stabdo jo kalbos vystymąsi.
Įsivaizduokite, kiek naujų dalykų pavadinimų mažam žmogeliukui reikia sužinoti ir išmokti: dviem kalbomis reikia mokytis dvigubai daugiau.
Be reikalo džiūgauja tėveliai, besigirdami aplinkiniams, kad jų mažametis moka 2–3 kalbas. Šis tikriausiai moka po keletą šių kalbų žodžių. Aš taip pat moku kelis žodžius prancūziškai, bet nesigiriu mokanti šią kalbą.
Pirmiausia tėveliams patarčiau padėti tvirtus vienos, geriausia – gimtosios kalbos pagrindus, o tik jiems susiformavus įtraukti antrą.
Pirmuosius metus, kad ir į užsienį išvykusios lietuvių šeimos vaikas (kalbu apie mažylius iki 3 metų) dažniausiai praleidžia namuose. Todėl čia rekomenduočiau kalbėti tik lietuviškai. Užsienio kalbą jis išmoks savaime, pradėjęs svetur lankyti darželį ar mokyklą.
Jei mama neturi galimybės būti namuose su vaiku, reikėtų pamėginti rasti lietuviškai kalbančią auklę, dabar svetur kai kur darželiuose yra ir lietuvių vaikų grupių.
Net apsisprendusiems su šeima pasilikti gyventi užsienyje lietuviams tėvams nepatarčiau numoti ranka į lietuvių kalbą. Juk Lietuvoje dažniausiai vis tiek yra likę vaiko seneliai, kiti giminaičiai, kuriuos jis ateityje norės aplankyti ir su jais rasti bendrą kalbą. Be to, retas iš tėvų taip tobulai moka užsienio kalbą, kad galėtų prisiimti atsakomybę jos taisyklingai mokyti vaiką. Geriau šią misiją patikėti svečios šalies, jei ten planuojama pasilikti, aplinkai – darželiui, mokyklai.
Jei į užsienį išvežamas vyresnis nei 3 metų vaikas, jau gerai kalbantis (kad ir šiek tiek švepluodamas, netardamas atskirų garsų, tai būdinga tokio amžiaus mažyliams) gimtąja kalba, jam problemų dėl kitos kalbos mokymo kilti neturėtų.
Maži vaikai dažniausiai būna labai imlūs naujovėms. Sudėtingiau su turinčiais tam tikrų kalbos problemų. Antros kalbos įvedimas dar labiau sustabdys jų ir taip sulėtėjusį kalbos vystymąsi.
Žinoma, jei vaikas auga šeimoje, kurioje tėtis – lietuvis, mama – rusė, arba vienas iš senelių kalba tik rusiškai, mokyti jo vienos kalbos gali būti itin sudėtinga. Tada siūlyčiau suaugusiems su vaiku kalbėti savo gimtąja kalba. Jam tai bus naudingiau, nei iš kitataučių mokytis laužytos lietuvių kalbos. Tačiau reikėtų nusiteikti, kad jo kalbos raida gali vėluoti.
Vis dėlto, jei rusakalbiai mama ir seneliai lietuviškai kalba be akcento ir šeima ateityje planuoja gyventi Lietuvoje, o ne Rusijoje, siūlyčiau pradėti nuo lietuvių kalbos mokymo. Vieno kito rusiško žodžio seneliai anūką gali pradėti mokyti, kai šis turės tvirtus vienos kalbos pagrindus.
Nuovokiam trimečiui jau galima mėginti paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja daug kalbų ir pasiūlyti jam pasimokyti dar vienos – pasakyti vieną kitą žodį kita kalba. Dažniausiai vaikai susidomi ir lengvai įsitraukia į tokį žaidimą.
Marina VISOCKIENĖ
