Gintarė VALUCKYTĖ Šiaulių universiteto absolventė Dovilija Jančiauskienė Matematikos ir informatikos fakultete apsigynė bakalauro darbą. Su dėkingumo ašaromis ji pasakojo, kad mokslų nebūtų baigusi be dėstytojų palaikymo. Pusantrų studijų metų ji praleido ligoninėje su dukrele, sergančia vėžiu.
Sunkiausia – pradžioje
„Tikėjausi pirmiausia pagimdyti vaikus, paskui mokytis, siekti karjeros. Tačiau visko nesuplanuosi“, – po bakalauro darbo gynimo „Šiaulių kraštui“ sakė 25-erių absolventė Dovilija Jančiauskienė.
Prieš dvejus metus ji sužinojo, kad penkerių dukrai – ūmi limfoblastinė leukemija. Tuo metu laukėsi sūnelio.
D. Jančiauskienė su siaubu prisimena, kaip gydytojai iš pradžių nustatę klaidingą diagnozę. Nepradėjus tinkamo gydymo, vaikas negalėjęs nė pajudėti. Hemoglobinas kraujyje buvęs lygus nuliui.
Per pusantrų metų gyvenimo ir gydymosi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose palydėjo septynis ligoninės draugus. Mama nežinojo, kaip pasakyti savo vaikui, kur dingo draugai, su kuriais žaisdavo.
Mergaitė gydymą ištvėrė be komplikacijų. Liko metų laikotarpio palaikomasis gydymas. Rugsėjį ji bus pirmokė.
Universitetas – šeima
Širdį moteriai žeidė nelaimėje nusisukę draugai: „Sakė, neranda žodžių, nežino, kaip padėti, o man reikėjo tik išklausymo, kai būna blogai“.
Mama jautė žmonių šilumą ligoninėse, dukters darželyje ir muzikos mokykloje, universitete. Palaikančiais, už jas besimeldžiančiais draugais tapo nauji žmonės.
„Universitetas tapo šeima – kaip dėdės, tetos, – sakė moteris. – Ta pagalba buvo ne materiali, ne apčiuopiama, o žmogiška – geras žodis, palaikymas.“
Su dėstytojais ji galėjo pasikalbėti. Į ligoninę ateidavo laiškai: „Kaip sekasi?“. Rašydavo docentas Jonas Genys. Vilniuje aplankė profesorius Mindaugas Stakvilevičius.
Už žmogiškumą, supratimą D. Jančiauskienė jaučiasi dėkinga fakulteto administracijai, dekanui Dariui Šiaučiūnui, universiteto rektoriui Donatui Jurgaičiui. Bijodama kurį nors užmiršti, prisiminusi turėtas paskaitas, vardijo kitus: profesorė Roma Kačinskaitė, lektorius Valerijonas Dumskis, docentas Vaidotas Kanišauskas, dėstytoja Alesia Kolupajeva.
Absolventė prisimena, jog kai kurie studentai pykdavo, kad dėstytojai tik jai leidžia darbus atsiskaityti vėliau, niekas nebausdavo už vėlavimą į paskaitas, nors visuomet stengdavosi atvažiuoti iš Vilniaus.
„Nieko neatidėk rytojui“
Moteris jaučia ir liūdesį, jog mokslai baigėsi: studijos buvo vieta, kur galėjo užmiršti savo problemas. Mokėsi daugiau nei bet kada: „Ligoninėje išmokau – viską, ką gali, padaryk šiandien, nieko neatidėk rytojui“
Dabar su šeima gyvena Klaipėdoje. Įgijusi matematikos ir informatikos specialybę, svarsto apie darbą mokykloje. Jauna mama neabejodama magistro studijas planuoja Šiaulių universitete.
