Auginame du vaikus: aštuonerių berniuką ir vienuolikos metų mergaitę. Ir sūnus Tautvydas, ir dukra Margarita labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Bandėme gražiuoju kalbėtis. Nepadėjo. Užrakinome kambarį, kuriame yra kompiuteris. Tada prasidėjo nepaliaujamas zyzimas. Kai nenusileidome, vaikai pradėjo eiti pas draugus, kurių tėvai tokių draudimų nesiima.
Išsigandome, kad gali patekti į nežinia kokią kompaniją. Tada nusprendėme, kad geriau tegul abu būna namie. Girdėjome, kad, pavyzdžiui, Anglijoje ar Vokietijoje tokio amžiaus vaikai grįžę iš mokyklos nepaliekami vieni. Būtinai turi būti, kas juos prižiūri. Deja, Lietuvoje tokios tvarkos nėra. Kita vertus, ne kažin kiek su vyru uždirbame, kad galėtume samdyti auklę.
O tetulės ar močiutės, gyvenančios netoliese, neturime. Baisu, kad vaikai nuo virtualios erdvės teikiamų malonumų netaptų priklausomi, kad naršydami socialiniuose tinkluose netaptų tvirkintojų, iškrypėlių ir kitokio plauko nusikaltėlių aukomis. Patarkite, ką daryti.
Karolina Bajoriūnienė, Psichologijos ir psichoterapijos centro „Invito" psichologė:
Manau, kad šiais naujųjų technologijų laikais jūsų šeima – ne vienintelė, kuri susiduria su tokia problema.
Priklausomybė nuo kompiuterio nėra tokia nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač kenksminga ji gali būti nesusiformavusiai asmenybei. Kai ilgą laiką gyvenama netikrais jausmais, vėliau realybė ir išgyvenimai, patirti žaidžiant, virtualiai bendraujant, gali susimaišyti tarpusavyje. O bandant drastiškai atskirti vaikus nuo kompiuterio galite juos pastūmėti į kitą kraštutinumą – galbūt dar kenksmingesnį ir sunkiau pastebimą malonumo šaltinį. Taip pat manau, kad jūsų akcentuojama problema iš tiesų yra pasekmė. Ji turi gilesnę psichologinę priežastį.
Bet kuriuo atveju ryžęsi atpratinti vaiką nuo kompiuterio ar tiesiog mažinti praleidžiamą prie jo laiką, turite atsiminti, kad tai sudėtingas ir ilgas procesas, kaip ir pripratimas, kuris susiformavo ne per vieną dieną.
Bendravimo stoka
Savo pasakojime jūs užsimenate apie kelis bandymus riboti kompiuterio naudojimą, tačiau jie buvo neveiksmingi. Iš jūsų trumpo pasakojimo manau, kad tai įvyko todėl, jog kažkoks konkretus metodas netiko būtent jūsų vaikams arba šeimai. Dar viena galima neveiksmingumo priežastis gali būti ta, kad būdas buvo taikomas per trumpai arba nenuosekliai. Kiekvieną jūsų bandymą nagrinėjant atskirai negalėčiau išskirti netinkamo ar neveiksmingo, į juos reikėtų žvelgti asmeniškai, atsižvelgiant į asmeninę situaciją, apie kurią plačiau galima būtų kalbėti žinant daugiau aplinkybių ir faktų.
Nepamirškite, kad priimant tinkamiausią atpratinimo sprendimą padėtų pačios priežasties suvokimas, tai yra, kodėl vaikai taip smarkiai įniko į virtualų pasaulį. Tam galima sudaryti dirbtinio eksperimento sąlygas, tai yra, bandymo keliu identifikuoti tikrąją priežastį. Preliminariai, turint mažokai informacijos, galiu tik spėti, kad viena iš priežasčių galbūt yra asmeninio bendravimo stoka. Dažnai iš vaikų reikalaudami ar laukdami kažkokio konkretaus elgesio nesusimąstome, kad iš tiesų patys jų to elgesio neišmokėme, neparodome tinkamo pavyzdžio.
22 kartų taisyklė
Imantis bet kokių atpratinimo priemonių turite laikytis kelių pagrindinių taisyklių bei atsiminti tam tikrus niuansus. Pagrindinis dalykas, bandant įvesti bet kokią naują taisyklę namuose, – turite pasisemti kantrybės. Atprasti nuo vieno ir priprasti prie kito elgesio gali užtrukti ilgesnį laiką negu tikėjotės. Įpročiui susiformuoti reikia ne mažiau kaip 22 kartų pakartotino veiksmo, tik tada galime tikėtis automatinio, naujo veiksmo atlikimo.
Atminkite, kad, skiepijant bet kokią naują taisyklę, tikrai sulauksite pasipriešinimo. Būkite jam pasiruošę, su partneriu būtinai aptarkite, kaip ir kada reaguosite į nepageidaujamą elgesį, nutarkite, kokias konkrečiai bausmes ir skatinimus taikysite, kad vaikų akivaizdoje jūsų nuomonės maksimaliai sutaptų, kad vaikai nepamatytų tarp tėvų pleišto, kuriuo būtinai pasinaudos, jei tik aptiks.
Asmeninis pavyzdys
Atpratinimo galimybę padidinsite, jei įvedinėsite po vieną naują elementą, todėl nepersistenkite su naujų taisyklių kiekiu. Taip pat nepamirškite ir asmeninio pavyzdžio, be jo nepasieksite norimų rezultatų arba jie bus tik trumpalaikiai. Svarbiausia, nepamirškite kokybiško asmeninio bendravimo, stenkitės kuo daugiau kalbėtis su vaikais, būtinai paaiškinkite savo elgesio priežastis, kodėl nusprendėte vienaip ar kitaip. Taipogi būtinai kantriai išklausykite, ką vaikai apie tai galvoja, gal patys turi pasiūlymų, kas jiems gali padėti. Nepamirškite, kad naujos taisyklės įvedimas turi būti suprantamas visiems šeimos nariams, ji su visais turi būti aptarta. Būtų naudinga peržiūrėti vaikų laisvalaikį. Taip pat norint pašalinti netinkamą elgesį naudingiau yra ne akcentuoti netinkamą, o skatinti ir apdovanoti už norimą elgesį.
