Birželio 1-ąją minima tarptautinė vaikų gynimo diena. Šią dieną kalbama, kad vaikai turėtų turėti laimingą vaikystę, bet nereikia pamiršti, kad esama kraštų, kuriose gimę vaikai apskritai neturi jokios vaikystės, nes yra priverčiami vergauti šachtose, dirbti viešnamiuose ar su ginklu rankose siunčiami žudyti.
Organizacijos „Save the Children“ atlikto tyrimo duomenimis, kasmet pasaulyje parduodama apie milijonas vaikų, o tuo besiverčiančių nusikaltėlių grupuočių pelnas gali siekti 30 milijardų dolerių.
Vaikai miršta įstrigę šachtų plyšiuose
Retas prabangios juvelyrinės parduotuvės klientas, įsigydamas deimantą ar rubiną, atgabentą iš Afrikos, pagalvoja, kad šio brangakmenio tviskėjimas slepia žiaurius išbandymus, kuriuos patyrė žmogus, kurio rankomis jis buvo iškastas.
Besivystančiose Afrikos, Pietų Amerikos valstybėse vienas iš vietinių pragyvenimo (o gal tiksliau – išgyvenimo) šaltinių yra darbas aukso, deimantų, rubinų, metalų ar kitų naudingųjų iškasenų kasyklose. Varganai apmokamą bei alinantį darbą kenksmingomis sąlygomis dirba vaikai bei nėščios moterys.
Vaikai kasyklose - itin funkcionali darbo jėga, mat būdami nedidelio ūgio, gali lengvai judėti ne tik kasyklų labirintuose, bet ir patikrinti menkiausius plyšius uolienose. Tiesa, esama daugybės atvejų, kai jaunieji darbininkai mirė įstrigę, uždusę ar užklupti griūties.
„Karjerą“ šachtose jaunieji darbininkai pradeda labai anksti – vos sulaukę 5-6 metų, o 9-10 metų jau dirba 14 valandų darbo dieną itin kenksmingomis sąlygomis, bet jų gaunamas darbo užmokestis yra gerokai mažesnis už kasyklose dirbančių suaugusiųjų.
Didelė dalis jaunųjų kasėjų jau per pirmus tokio darbo metu suserga įvairiomis plaučių ligomis, dėl darbo tamsiose šachtose silpsta regėjimas, sunkus fizinis darbas nualina jauną organizmą, tad apie trečdalis jaunųjų darbininkų taip ir nesulaukia pilnametystės.
10-mečiai kariai „paskatinami“ narkotikais
Mozambikas, Šri Lanka, Malaizija, Dramblio kaulo krantas – tai pavadinimai vietų, kurios daug kam asocijuojasi su prabangiu atostogų rojumi. Ten, kur pasibaigia turistams skirtų ir akylai saugomų viešbučių teritorijos ir prasideda džiunglės – metų metus tarp vietinių tautų besitęsiančiuose karuose nuolat liejamas vaikų kraujas – jie tampa ne tik aukomis, bet ir žudikais.
Organizacijos „Save the Children“ duomenimis, pasaulyje kareiviais paversti apie 250 tūkst. vaikų ir paauglių, kurie dar nesulaukė 15 metų. Daugelį jų prievarta ir apgaule kariais padarė sukilėliai ar partizanai. Glumina faktas, kad vaikų kareivių yra ir kai kurių šalių reguliariosiose kariuomenėse.
Vaikai kariaujančioms pusėms tokia pat prekė, kaip ginklai – jie perkami, parduodami ar tiesiog grobiami. Grobimas planuotas ir vietinės valdžios nebaudžiamas, nes grobikai dažnai sudaro su miesteliuose dirbančiais pareigūnais sandėrius ir šie už atitinkamą atlygį nurodo, kuriose šeimose esama vaikų.
Ypač dažnai grobiami – 5–10 metų amžiaus berniukai. Pagrobti vaikai ne tik apmokomi, kaip elgtis su ginklais, patys iškenčia įvairius kankinimus, įjunkomi į narkotikus, bet ir privalo išlaikyti „vyriškumo egzaminus“. Tam, kad galėtų sėkmingai žudyti, plėšti ir kankinti, vaikai to pamokomi „praktiškai“: prieš išleidžiant jaunuosius karius į mūšio lauką, šie verčiami prievartauti savo bendraamžes mergaites, mokomi, kaip mirtinai sužaloti žmogų nukertant jam galūnes. Tokių apmokymų „gyvais eksponatais“ tampa tokiu pat būdu iš šeimų pagrobtos mažametės mergaitės.
Mažametės prostitutės laikomos narvuose
Organizacijos JUNISEF duomenimis, kasmet daugiau kaip 1 mln. vaikų Azijos šalyse, Tailande, Filipinuose, Indijoje parduodami viešnamiams arba gatvės sąvadautojams. Šiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, į prostitucijos liūną įtraukti vaikai per savaitę aptarnauja nuo 2 iki 30 klientų, tad per metus šis skaičius sudaro nuo 100 iki 1500.
Dažnai prostitucijai vaikai iš šeimų tiesiog nuperkami – veikia dideli agentų, kurie ieško vaikų šiam verslui, tinklai. Skurstantiems tėvams sumokama sutarta suma, kartais pagražinant sandėrį istorija apie taip, kaip vaiku bus pasirūpinta. Esama atvejų, kai vaikai grobiami. Įvairios su šia problema kovojančios organizacijos vis dažniau prabyla apie tai, kad vaikai į sekso paslaugų industriją patenka bėgdami nuo smurto ir seksualinio išnaudojimo šeimoje.
Sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, pasakojantis apie jaunųjų prostitucijos aukų išgyvenimus: kasdienį smurtą ir prievartą, gyvenimą antisanitarinėmis sąlygomis, užfiksuota atvejų, kai nelegaliuose viešnamiuose vaikai laikomi narvuose, o abortai atliekami be jokių medicininių priemonių savamokslių sąvadautojų.
Dokumentinio filmo „Diena, kai mano dievas mirė“ („The day my good died“) herojė, prostitucija priversta užsiimti paauglė, filmo kūrėjams pasakojo, kad po aborto, kuris buvo atliktas viešnamyje praėjus vos trims valandoms, ją vėl išstūmė į gatvę prekiauti savo kūnu.
Įvairių organizacijų pastangos kovoti su vaikų prostitucija neretai būna bevaisės, nes į lūšnynų kvartalus užsukantys policijos pareigūnai dažniausiai tik atsiima iš sąvadautojų savo dalį.
Pasaulyje egzistuoja daugybė vaikų vergovės formų: Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse skurstantys tėvai vaikus atiduoda darbui už skolas, kurių procentai dažnai tokie dideli, kad išmokėjimas trunka ne vienerius metus, o dažniausiai niekada taip ir nepasibaigia. Vaikai grobiami ir verčiami elgetauti, išvežami darbui laukuose, fabrikuose, ryžių, cukranendrių ar tabako plantacijose. Vaikai naudojami kaip organų donorai, narkotikų kurjeriai.
Vaikų interesus ginančios organizacijos steigia įvairias mokyklas iš vergovės išvaduotiems vaikams, kur jie mokosi pradėti savo gyvenimą iš naujo, bet didelė dalis vaikų, kurie buvo pagrobti ar parduoti, niekada nebegrįžta į savo šeimas.
