X skyrius
Sėdėjau atsilošusi kėdėje ir užvertusi galvą į lubas, bandžiau įtikinti save, kad fotosesija praeis gerai, kad aš, niekada nefotografavusi nuogų žmonių, sugebėsiu viską padaryt tinkamai. Jaudinausi tik dėl to. Po minutės turėjau pradėti, bet neturėjau žalio supratimo, nuo ko.
Kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Ana, susisupusi į baltą chalatą.
- Kur? – sausai paklausė.
- Ten. – mostelėjau į minkštą pasostę, užtiestą juodo satino apklotu.
Ji atsisėdo ant jos ir nusimetė chalatą, o aš paėmiau į rankas fotoaparatą. Nors su išsinuomotais prožektoriais ir ekranais privargau, bet, atrodo, apšvietimą parūpinau tinkamą. Švelnūs šešėliai, regis, kilo nuo matinio apkloto paviršiaus ir tarsi įvyniojo gerai treniruotą kūną į permatomą šydą.
- Iš kur gavai tokį fotiką? – pasiteiravo Ana, kai pradėjau fotografuoti.
- Gavau dovanų, – tyliai atsakiau.
- Iš ko?
- Iš savo vaikino ir geriausios draugės.
- Gera dovana... Jis labai nepigus.
- Per gera, bet tik dėl jos turiu darbą, – šyptelėjau.
- Tavo vaikinas laukia už durų, jei ką. Eidama čia, mačiau, kad atvažiavo.
Oho. Nuo kada ji tokia mandagi ir praneša man tokius dalykus?
- Hm... Ačiū, kad pasakei, – nuoširdžiai padėkojau.
- Mhm, – numykė.
Toliau dirbome tyloje. Padariusi paskutinį kadrą, sunkiai atsipūčiau.
- Viskas, – pranešiau. – Gali pakviesti ką nors kitą.
Ana apsirengė ir nieko nesakiusi išėjo, o vidun užėjo Linas ir Oskaras.
- O ką tu čia darai? – susiraukiau.
- Ilgai dirbsi? – priėjęs paklausė.
- Tik ką pradėjau. Spėju, dar kelias valandas. O ką?
- Parvešiu tave. Palauksiu ir parvešiu.
- Nelauk, ilgai užtruksiu, – burbėjau.
- Nieko, aš palauksiu. Myliu, – tarstelėjo ir pakštelėjęs man į lūpas, išėjo.
Šiek tiek bijojau, kad jis Oskaras vėl nesusimuštų. Bet ten buvo Benas, kuris, to, tikiuosi, neleis.
Kai fotografavau Deimjeną, kambary tvyrojo pati nejaukiausia tyla, pertraukiama tik fotoaparato užrakto spragsėjimo. Mes visiškai nesikalbėjom. Netgi jo pozas nurodžiau rankos mostais. Mąsčiau ar jis pyksta ant manęs. Gerai, kad Kurtas jau paskutinis modelis šiandien.
Papurčiusi galvą, nusikračiau pašalinių minčių ir ėmiau fotografuoti.
- Gal gali greičiau? Man šalta, – pasiskundė Kurtas, kai pradėjau jį fotografuoti.
- Nezyzk. Menas reikalauja aukų, – nusijuokiau.
- Tada sušildyk mane, – prisimerkęs šyptelėjo.
- Pakentėsi. Nėra čia taip šalta, o aš dar šaltesnė.
- Matau... – apsimestinai nusivylęs tarė. – O gal visgi atrasi šilumos širdy?
- Kurtai, būk geras, nesimuistyk, – pyktelėjau.
- Jei sušildysi – nesimuistysiu, – nusikvatojo.
Man tik taip atrodo, ar jis tikrai apgirtęs? Kažkoks keistas.
– Kurtai... pasėdėk vietoj!
Jis atsigulė ant nugaros ir išsitiesė visų ūgiu. Pamačiusi daugiau, nei pageidavau, nusukau akis.
– Po galais, tu gali atsisėsti kaip sėdėjęs ir pabūti taip penkias minutes?! Tiek teprašau! – piktai išpyškinau.
– Ne, negaliu, – dabar jo balsas buvo visai netoli už manęs. Įsitempiau kaip styga.
– Tikiuosi, tu apsirengęs, – sumurmėjau.
– Norėtum, – tyliai nusijuokė.
– Kurtai, jei man atsisukus, tu nebūsi su chalatu, aš tavęs nebefotografuosiu. Ir fotosesijos nekartosiu. Supratai?
– Supratau, gražuole, – jis prilietė mano ranką, o aš dar labiau įsitempiau.
Norėjau dar kažką sakyt, bet tada pajutau abi Kurto rankas ant savo liemens. Viena slinko aukštyn, o kita – žemyn.
Atšokau nuo jo kaip nuplikyta.
- Kurtai! Ką tu čia išdirbinėji?!
- Nebesilaužyk, juk žinau, kad nori manęs, – suprunkštė.
- Gal tik tavo šlapiuose sapnuose! Aš turiu vaikiną. Gali apsirengti ir eiti, nebefotografuosiu tavęs, – nusisukusi apėjau jį ir pasiėmusi fotoaparatą, pradėjau nervingai maigyti peržiūros mygtuką.
- Neišsipisinėk, – tarė jau pikčiau. Priėjęs, suėmė mane už pečių ir atsukęs į save, prirėmė prie artimiausios sienos. Fotoaparatas nukrito ant žemės, o aš garsiai suinkščiau, nes suskaudo visas mėlynes.
- Ką tu darai?!
- Pasiimu tave, – jis pradėjo bučiuoti mano kaklą, o aš stengiausi išsilaisvinti, tačiau bergždžiai.
- Baik, – maldavau besimuistydama.
- Noriu tavęs, – trumpam atsitraukęs, sumurmėjo ir į mane padvelkė alkoholio kvapas. Nekenčiu girtų žmonių. Labai nekenčiu.
Supratau, kad jis pats tikriausiai net nesupranta ką daro. Girti žmonės negalvoja. Bet tai jo nepateisino. Draskiausi, mušiausi ir muisčiausi iš visų jėgų, bet jis nepajudėjo nei per centimetrą.
- Kurtai, prašau, – jau visai praradus jėgas, pravirkau.
Visa šita situacija man priminė tėvą. Grįžo visi prisiminimai. Vėl. Iš naujo. Tarsi surakino, sustingdė rankas ir kojas.
– Prašau, – pradėjau kūkčioti, bet jis tik suėmė mano šlaunį ir kilstelėjo.
– Užsičiaupk, – piktai burbtelėjo, kišdamas ranką po mano palaidine.
Tik tada sumojau, kad už durų stovi kiti.
– Deimjenai! – sušukau. – Deimjenas, padėk, maldauju!
Viena Kurto ranka slysčiojo mano pilvu, o kita uždengė burną, kad neberėkčiau.
– Kvietei, ar man tik pasigirdo? – nuo durų atsklido Deimjeno balsas.
Garsiai suinkščiau, o Kurtas net galvos nepakėlė. Po akimirkos jis tįsojo parblokštas ant žemės, o aš susmukau vietoje. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir stipriai užsimerkusi, delnais užsidengiau ausis.
– Laira! Laira! – po akimirkos atplėšė mano rankas Deimjenas.
- Tau viskas gerai? – jis suėmė mano veidą delnais. – Pažiūrėk į mane.
Prasimerkiau ir ašarotomis akimis pažvelgiau į jį.
- Pasakyk, ar tau viskas gerai?
Nežymiai linktelėjau. Norėjau pažiūrėti, kas nutiko Kurtui, bet Deimjenas nepaleido mano veido, ir žvelgė tamsiai mėlynomis akimis, dabar taip spindinčiomis rūpesčiu.
- Žiūrėk į mane. Ar gali paeiti?
- Ne... nežinau, – sušnibždėjau.
- Tada laikykis, – jis paėmė mane ant rankų ir išnešė iš kambario.
- Ei, kas nutiko? – priėjo Benas.
- Paklausk Kurto, – išspjovė Deimjenas, sodindamas mane ant kažkokios kėdės. – Vos Lairos neišprievartavo. Tas dalbajobas girtas!
- Ramiau su žodžiais, – sudrausmino jį Benas. – Ką jam padarei?
- Atjungiau. Guli ant grindų, – atsisuko į mane ir prisėdo priešais.
Bandžiau nuvyti blogas mintis šalin ir galvoti apie ką kita. Girdėjau, kaip Benas nuėjo.
- Tu visa drebi...
- Atsiprašau, – sumurmėjau.
- Atsiprašai už tai, kad drebi? – suraukė kaktą.
Nesumečiau, ką atsakyti.
Deimjenas vėl delnais suėmė mano skruostus ir įdėmiai pažvelgė į akis.
- Išsigandai?
- Mhm, – numykiau.
- Jis nieko tau nebepadarys. Jis paprasčiausiai girtas.
Nesupratau, kas man užėjo. Dabar jis atrodė visiškai kitoks. Taip staiga. Absoliuti nesąmonė. Bet visgi buvau nežmoniškai jam dėkinga, kad mane išgelbėjo.
- Būtų padaręs, jei nebūtum atėjęs. Ačiū, – apkabinau jį.
Sekundėlę sudvejojęs ir jis mane apkabino.
Tik tada man į galvą toptelėjo vienas dalykas.
- Kur Oskaras? – tyliai paklausiau.
- Anam kambary, su Ana.
- Su Ana? – Draugai mat atsirado...
- Tau šalta? – paklausė.
- Ne, o ką? – atsitraukusi susiraukiau ir pažvelgiau į jį.
- Tu vis dar nesveikai drebi. Tau turbūt šokas...
- Man viskas gerai. Tik norėčiau važiuoti namo... – nudelbiau akis. – Gali surinkti mano daiktus? Nenoriu ten eiti.
- Gerai, tuoj apsisuksiu.
Norėjau pasikalbėti su Oskaru. Atidariau baltas duris ir lėtai įėjusi vidun, stabtelėjau.
– Oskarai? – kreipiausi tyliai.
Jis sėdėjo ant kėdės, prie kažkokio rašomojo stalo, o Ana stovėjo prie lango ir žvelgė pro jį.
– Ką? – atsisuko į mane.
– Aš baigiau. Važiuojam namo, – paprašiau.
– Gerai, – atsistojo ir atsisveikinęs su Ana, pasuko link manęs. Praeidamas akimis parodė į Aną ir valiūkiškai šyptelėjo. Tylomis pavaizdavau labai pavydžią, o paskui pasiunčiau oro bučinį.
Nebenorėjau jam pasakoti, ką Kurtas bandė padaryti. Jis vėl prarastų kantrybę.
Eidama pro duris, vos neatsitrenkiau į Deimjeną.
- Tavo daiktai, – padavė rankinuką.
- Ačiū. Ir... gal gali nieko nepasakoti Oskarui? Nenoriu, kad jis vėl bandytų ką nors padaryti Kurtui...
- Jis tavęs vos nenuskriaudė, o tu dar jį gini? Keista tu... Gerai, nesakysiu.
- Ačiū...
Išėjusi, atsirėmiau į sieną.
- Važiuojam? – Nuo laiptų grįžęs Oskaras apkabino mane per pečius, o aš nevalingai sudrebėjau. – Viskas gerai?
- Mhm, – linktelėjau ir patraukėm laukan.
Išėję, akimis susiradome Oskaro mašiną.
- Miegosi pas mane? – pasiteiravo.
- Jei tu nori.
- Aišku, noriu, – nusišypsojo. – Ir... atleisk man už viską.
- Tau jau atleista. Tiesiog nebekalbėkim apie tai. Noriu ramybės, – atrodė, kad viską pasakiau per šaltai, tad, švelnindama toną, šyptelėjau.
- Em... Gerai, – tarė neužtikrintai, rakindamas mašiną. – Myliu tave.
- Ir aš tave, – įsėdusi atsakiau.
Myliu. Tik kaip?
Ugnė R.