- Oskarai! – suinkščiau.
- Paleisk ją, – suurzgė šis.
- O kas tu toks? – pašaipiai paklausė Kurtas.
Paleidęs mane, atsisuko į Oskarą ir žingtelėjo link jo. Žinojau, koks Oskaras nenuspėjamas, todėl išsyk susiprotėjau, kas gali nutikti. Stryktelėjau tarp jų ir meldžiausi, kad Oskaras neprarastų kantrybės.
- Jis mano vaikinas, – tariau, atsisukusi į Kurtą.
- Ką? – susiraukė šis. – Maniau išsigalvoji, kad atstočiau.
Išsigalvoju? Kas per...
- Kuo jūs visi mane laikot?! – supykau. – Tai aš prostitutė, tai melagė... Ko dar prisigalvosit?!
- Nepyk, mažyte, – gūžtelėjo pečiais.
Dirstelėjau į Oskarą. Jo veidas vis niaukėsi. Priėjau arčiau ir apkabinau per liemenį.
- Važiuojam pas tave, – ištariau tyliai.
- Ne, – piktai tarstelėjo, nustumdamas mane šalin ir priėjęs prie Kurto, kažką jam sušnibždėjo.
Kurtas garsiai nusikvatojo ir juokdamasis tarė:
- Grasini man?
- Gali ir taip pavadinti, – nusisuko Oskaras , bet vos žengė žingsnį, Kurtas jį sustabdė.
- Klausyk, nevaidink čia kietuolio prieš Lairą. Nereikia. Ji vis tiek bus mano, – piktdžiugiškai nusišypsojo.
Per tą menką sekundės dalelę, kol mačiau Oskaro veidą, jame be garso trūko kantrybės styga. Atsisukęs jis trenkė Kurtui.
- Oskarai, ne! – suspiegiau, bet kaip tik tada Kurtas vožtelėjo jam atgal.
Ir tada prasidėjo...
Akies krašteliu mačiau, kaip kitame salės gale Deimjenas šyptelėjo, ir kartu su Linu atbėgo skirti besimušančių.
Puiku. Dabar tikrai prarasiu darbą. Kam už tai padėkot? Sau ar Oskarui? O gal Kurtui?
- Tramdyk tą asilą! – subaubė Deimjenas, suimdamas už rankų savo draugą.
- Pats tu asilas, – atšoviau, bet pribėgau prie Oskaro, kurį laikė Linas ir dar prisidėjo Benas, nes jis muistėsi kaip pašėlęs ir vis bandė išsilaisvinti ir vėl pulti Kurtą.
- Ei, ei, nusiramink, – suėmiau delnais jo veidą.
- Nusiramint?!
- Oskarai... Būk geras, važiuojam iš čia, – tyliai paprašiau.
Jis nustojo muistytis ir atsitiesė, todėl jį paleido, o Benas priekaištingai pažvelgė į mane.
- Atsiprašau, – be garso jam tariau.
- Jei po dviejų minučių nebūsi lauke, grįšiu. Ir neatsakau už savo veiksmus. Supratai? – piktai išdėstė Oskaras.
- Gerai. Neperdėk, – burbtelėjau jam pavymui.
Atsisukau į kitus grupės narius, kurių akys buvo nukreiptos į mane.
- Man šakės, ar ką? – tyliai paklausiau.
- Tai jau tikrai, – vos ne šokinėdamas iš laimės pritarė Deimjenas.
Nekenčiu tavęs.
- Benai, aš... – pradėjau.
- Neatleisiu tavęs. Su keliomis sąlygomis, – nutraukė jis.
Nuščiuvau. Net ir dabar jis nesiruošia manęs atleisti? Aš tikrų tikriausiai esu suknistas laimės kūdikis!
- Pirma. Daugiau jokių muštynių. Nei tarp tavęs ir Deimjeno, nei tarp Kurto ir tavo draugo. Tarp nieko. Tai taikoma visiems, – dėbtelėjo į kitus. – Antra. Jei pasirašysi kontraktą nuolatiniam darbui su mumis...
- Ką?! – vienu kartu su Deimjenu paklausėm.
- Palaukit, palaukit... – giliai įkvėpiau. – Jūs manęs neatleidžiat, ir dar siūlot dirbt pas jus nuolat? Jūs rimtai? Nejuokaujat?
- Ne, – šyptelėjo Benas.
- Tėti, jei tai humoras, tai visai nejuokingas... – įsiterpė Deimjanas.
- Ne–juo–kau–ju, – suskiemenavo. – O dabar eik, Laira, mums nereikia dar vienų muštynių.
- Ačiū, ačiū, ačiū, – suplojau rankom ir pagriebus rankinę, eidama durų link, dar kartą visus nužvelgiau.
Kurtas sėdėjo ant žemės ir šluostėsi kraują nuo nosies, bet pamatęs, kad į jį žiūriu, nusišypsojo. Anos veidas buvo bejausmis, neišdavė nieko. Ji priėjo prie Deimjeno ir apkabino jį iš nugaros. Šis tik piktai į mane dėbsojo. Galėjau prisiekti, atrodė, jei galėtų, nužudytų mane žvilgsniu. Linas nusisukęs jau kažkur žingsniavo, o Benas man dar kartą nusišypsojo. Pamojavau visiems ir šoviau iš salės, kol Oskaras nesumanė ateiti.
Nusileidusi žemyn, lauke pamačiau lūkuriuojantį Oskarą, nervingai stoviniuojantį prie mašinos ir demonstratyviai žvilgčiojantį į laikrodį.
- Užsilaukei..., – nekaltai tariau.
- Mhm, lipk tik, – atidarė keleivio dureles ir mostu parodė vidun. Įsėdau.
Važiuojant jis neištarė nei žodžio. Tik susiraukęs žvelgė pirmyn.
- Oskarai, – galiausiai neiškenčiau.
Jis nieko neatsakė.
- Aš nieko nepadariau, kodėl ant manęs pyksti?
- Būtent. Jis tave lietė, o tu nieko nedarei, – iškošė.
- Jis stipresnis už mane, todėl ne ką ir tegalėjau padaryt. – paprieštaravau. – Negi manai, kad galėčiau tave išduot?
- Jau nebežinau... – tyliai atsakė.
Mašina sustojo prie mano namų.
- Labanakt, – tik tiek tepasakė.
- Oskarai...
Jis pasilenkė per mane ir atidarė dureles. Mes pirmą kartą šitaip susipykom. Taip, kad išsiskirtume net nesusitaikę.
Nieko nesakiusi, išlipau iš automobilio ir žiūrėjau, kaip jis nuvažiuoja. Puiku. Gavau darbą, bet susipykau su Oskaru... Man negali nutikti vien tik geri dalykai, tiesa? Bent kartą...
Užlipau iki buto ir atsirakinusi duris, įėjau į vidų. Žiurkių nėra, todėl elgiausi laisvai, nesistengiau būti tyli.
- Ko čia triukšmauji, blet?! – užkriokė vyriškas balsas iš kambario.
Nebuvau nusiteikus koliotis, bet nustebau, kad jie grįžo taip anksti. Būna, dingsta kelioms dienoms, beveik savaitei. O dabar...
Nieko nesakius patraukiau link savo kambario.
- Ateik čia! – vėl užbaubė.
Nenorėjau, bet pati nežinodama kodėl, priėjau ir atsistojau tarpdury. Žiurkė jau gulėjo be sąmonės ant sofos, o žiurkinas sudribęs ant fotelio, bandė nutaikyt butelį į burną.
- Šliundra, – tėškė.
- Ko nori? – piktai paklausiau.
- Tu blet su savo tėvu taip nekalbėk!
- Tu man ne tėvas, – atšoviau.
- Ką?! – vos atsistojo ir prišleivojo.
Į mane tvokstelėjo alkoholio ir vėmalų tvaikas.
- Ką girdėjai. Ne tik alkoholikas, bet dar ir kurčias.
Jaučiausi kuo ramiausiai, nebijojau jo, nedrebėjau iš baimės.
- Och tu, – jis man užsimojo, bet susverdėjo ir netrenkė.
Šyptelėjau.
- Nevykėlis, – sumurmėjau ir patraukiau link savo kambario.
- Ateik čia, – sukriokė jis ir pasivijęs, stipriai suėmė už rankos ir timptelėjo atgal.
- Paleisk! – pasimuisčiau, bet ištrūkti nepavyko.
Akimirką nieko nevyko ir jau tikėjausi, kad jis nemato manęs per savo užpiltas akis. Bet tą pačią sekundę pajutau stiprų smūgį į pilvą. Susmukau ant žemės ir susiriečiau, gaudydama orą. Žiopčiodama traukiau orą, nors ir nežmoniškai skaudėjo.
- Šoksi dar, ką? Šoksi?! – staugė jis.
- Eik nachui, – suinkščiau.
Jis riebiai nusikeikė ir spyrė man. Kartą. Antrą. Trečią. Po ketvirto nebeskaičiavau.
Ugnė R.
