IV skyrius
Pramerkusi akis, staigiai atsisėdau, bet išsyk pasigailėjau taip padariusi. Galvą persmelkė aštrus skausmas, privertęs vėl atsigult ir, susiėmus už galvos, maldauti savęs pačios, kad tai kuo greičiau liautųsi.
− Šūdas, − tyliai nusikeikiau ir keturpėsčia nuropojau iki lovos.
Namuose buvo įtartinai tylu, labai tikėjausi, kad jie arba miega, arba dingo kelioms paroms, kaip ir kiekvieną savaitę. Antrasis variantas būtų geresnis.
Pagulėjusi dar kelias minutes, kol skausmas kiek atlėgo, atsargiai atsisėdau ir atsitiesiau. Skausmo nebuvo.
− Svarbu nedaryti staigių judesių, − sumurmėjau.
Atsistojusi ir nuėjusi prie durų, šiek tiek jas pravėriau ir įsiklausiau. Nesigirdėjo niekieno knarkimo, butelių daužymo ar ko panašaus. Visgi kuo tyliausiai išėjau iš kambario ir nuėjusi prie kitų durų, jas pravėriau ir pažvelgiau į vidų. Tuščia. Vadinasi jie išėjo. Ačiūdie.
Grįžau į kambarį ir susiradusi rankinėje telefoną, surinkau mintinai išmoktą Viltės numerį.
− Labas, − atsiliepė ji.
− Labas. Už pusvalandžio būk pas mane. Ir atsinešk... daug makiažo.
− Kas nutiko? – iškart susirūpino ji.
− Tiesiog daryk, kaip prašau,−tarstelėjauir padėjau ragelį.
Jau laisviau nukėblinau iki vonios ir pažvelgusi į veidrodį, net loštelėjau atgal. Skruostas buvo visas mėlynas nuo sumušimo ir raudonas nuo sukrešėjusio kraujo, nutekėjusio per visą veidą ir dalį kaklo. Žemiau akies buvo trys nedidelės žaizdos.
Neatrodė labai baisiai.
Nusiploviau kraują, dantis sukandusi, apvaliau žaizdeles dezinfekuojančiu skysčiu ir net spėjau išsitrinkti galvą, nes plaukai buvo sulipę nuo kraujo. Vos baigus, pasigirdo durų skambutis. Viltė. Nubėgusi atidariau ir žvelgdama į ją, laukiau reakcijos.
− Laira? – sušnibždėjo ji. – Kas... kas nutiko?
− Spėk iš trijų kartų, − burbtelėjau ir apsisukusi nuėjau link kambario, o ji nusekė iš paskos.
− Tėvas, tėvas ir dar kartą tėvas. Atspėjau?
− Bingo. O dabar viską užmaskuok, nes man... – žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos prieš lovą. – po valandos?! O, fuck, greičiau maskuok, aš turiu būt fotosesijoj.
− Kur?
− Gavau darbą, − numykiau. Nebuvau nusiteikus nuodugniam aiškinimui.
− Darbą?! – apstulbus suspigo.
− Aha, − šyptelėjau, bet nusprendžiau taip nebedaryti, nes skausmas plėšė veidą.
− Kokį darbą?
− Prisimeni tą grupę, kurios koncerte buvom?
− Ahaaa, − nutęsė, maskuojamąja pudra pamažu slėpdama mėlynes ir žaizdą ant mano veido. Sėdėdama ant lovos krašto, niekaip nenustygau vietoj. Nenorėjau pavėluot.
− Tai va, nuo šiol aš jų fotografė. Aišku, ne su visam, darysiu nuotraukas tik jų pirmajam albumui.
Viltei šepetėlis dzingtelėjo iš rankų ir ji, įsistebeilijusi į mane, sustingo.
− Juokauji? – suvebleno.
− Ne. Maskuok gi greičiau, − sumosikavau rankomis. – Man už valandos ten reikia būt!
− Gerai, gerai, − vis dar be žado sumurmėjo ir pakėlė šepetėlį.
Kol ji slėpė mano gyvenimą, mąsčiau, kaip turėčiau atrodyti, ką apsirengti... Juk nieko ypatingo nereikia, tiesa?
− Klausyk, − galiausiai atsiduso Viltė. – Užmaskavau tą kraupią mėlynę, bet žaizdos nepavyks. Ir užkrėst bijau.
Atsistojau ir priėjus prie spintos žvilgtelėjau į veidrodį. Atrodė nebe taip kraupiai. Galėčiau pasakyti, kad manęs vos nenunešė su durimis. Arba... nunešė.
− Bus gerai. Labai ačiū, − apkabinau ją.
− Nėra už ką. O dabar persirenk, tavo palaidinė visa kruvina.
Priėjau prie spintos ir pradėjau joje knistis, ieškodama ko tinkamo.
− Klausyk... – nekaltu balseliu pradėjo Viltė, vaikščiodama kažkur už manęs. Žinojau tą balsą. Kažko prašys. – Nemanai, kad neturėtum čia gyventi? Su savo... tėvais.
Akimirkai sustingau. Nesitikėjau, kad ji pasakys būtent tai.
− Vilte, aš neturiu kur daugiau eit, − burbtelėjau atsigavus.
− Oskaras visada tave priims.
− Nejuokauk. Tikrai neužsikrausiu jam. Be to, jo mama manęs tiesiog nekenčia. Nenoriu pykdyt jų.
− O kaip aš? Ir pas mane gali gyvent, − entuziastingai pasiūlė.
Išsitraukiau iš spintos tamsiai mėlynus džinsus, baltus marškinėlius ir rudą švarkelį.
− Klausyk, tavo tėvai irgi manimi apsidžiaugtų ne per labiausiai, − tarstelėjau rengdamasi.
− Bet...
− Jokių „bet“, Vilte, − griežtai nutraukiau. – Nesikarsiu nei vienam iš jūsų ant sprando. Gal aš ir neturtinga, gal mano tėvai ir geria savaitėmis ir tėvas mane muša, bet aš moku savimi pasirūpint. Man nereikia auklių.
− Gerai gerai, aš tik pasiūliau... – suburbėjo.
− Eilinį kartą... – burbtelėjau atgal. – Kaip atrodau? – pasisukiojau prieš ją.
− Puikiai. Turi dar pusvalandį, paskubėk. Viskas čiki.
Greitai išsitraukiau iš rankinės fotoaparatą, apžiūrėjau ir įsidėjusi atgal, užsimečiau rankinę ant peties. Viltė išėjo su manim iš namų, tik netoli autobusų stotelės mūsų keliai išsiskyrė. Radusi reikiamą pastatą ir įbėgusi į vidų, kiek... nustebau. Jis buvo tuščias.
− Čia Laira? – nuo laiptų viršaus pasigirdo vyriškas balsas.
− Aha, − atsakiau.
− Eikš, lipsim ant stogo.
Priėjau prie laiptų papėdės ir pažvelgiau į viršų. Iš už turėklų išniro tamsi galva. Tai buvo tas bosistas, kuris aną kartą į mane atsitrenkė.
− La... labas, − suvapėjo jis.
− Labas. Tai fotosesija vyks ant stogo? – pasiteiravau, kopdama laiptais.
− Tu mus fotografuosi?
− Atrodo, − linktelėjau.
− Tai bent sutapimas... Nesitikėjau tavęs daugiau išvysti po to karto, kai sugurinau tau nosį, − nusijuokė.
− Atrodo, gyvenimas mus suvedė, − taip pat nusikvatojau.
Daugiau stengiausi nesišypsoti, kad nesuskaustų skruostų.
− Tai eime... – mostelėjo, kviesdamas sekti paskui.
Reikėjo užlipti dar dvejais laiptais, kol pasiekėme viršų. Kai išėjau į aikštelę ant stogo, mane pasitiko dar keli žmonės, neskaitant pačios grupės ir Beno.
− Sveika. Maniau, jau neateisi, − atsiduso jis, o bosistas man šyptelėjo ir nuėjo prie kitų grupės narių.
− Atsiprašau, tikriausiai šiek tiek vėluoju... – nudelbiau akis.
− Ne, ne, tu laiku. Kiti jau baigė darbą su jų stilium, galėsi pradėt fotografuoti.
Benas parodė man darbo vietą, o aš susistačiau prožektorius, išsitraukiau fotoaparatą, prijungiau jį prie kompiuterio ir jau buvau pasiruošusi.
− Pirmas bus Linas, gerai? – šūktelėjo Benas iš kito aikštelės galo.
Neįsivaizdavau, kas tas Linas, bet man nebuvo jokio skirtumo ką fotografuoti pirmą.
− Em... Gerai, − linktelėjau.
Nors dar tik pavasario pradžia, ant stogo buvo velniškai karšta.
− Labas, aš Linas – būgnininkas, − prisistatė ir spustelėjęs ranką, stojo į kreida pažymėtą vietą.
− Labas. Laira, − linktelėjau. – Ei, − šūktelėjau Beną. – Gal galima sužinot fotosesijos temą?
− Ak, taip, atleisk... – priėjo. – Manau, jie turėtų atrodyt nuožmūs... Na, kaip užkietėję rokeriai. Supranti?
− Atrodo. Galų gale, čia roko grupė ir yra, tiesa? – šyptelėjau ir vėl pasigailėjau.
− Tikriausiai, − nusijuokė jis ir nuėjo.
Dar kartelį nužvelgiau Liną, laukiantį, kol pasakysiu jam, ką daryti.
− Gerai. Linai, tu būsi... Hm... kokia tavo mėgstamiausia grupė?
− Linkin Park.
− Na, tada įsivaizduok, kad esi Česteris, − sukikenau. – Būk nuožmus, rėkiantis. Klyk, jei nori ar dainuok kokią nors jų dainą.
Iš pradžių maniau, kad būtų lengviau nusišaut su durų rankena, nes jis stovėjo sustingęs ir niekaip nesugebėjo atsipalaiduoti. Bet paskui į galvą šovė geniali mintis.
− Luktelk, − nuleidau aparatą.
Greitai pribėgau prie kompiuterio, pasiėmiau savo mp3 grotuvą ir prijungiau jį prie kompiuterio. Visu garsu paleidau Linkin Park albumą ir kai žvilgtelėjau į Liną, jis jau lingavo į taktą.
Dabar prasidės darbas .
Ugnė R.
