III skyrius
− Ką aš? – susiraukiau.
Vyriškis grįžtelėjo link manęs.
− Nesakėt, kad ji tokia jauna, − numykė atsistodamas. − Kiek tau, mergyt?
− Aštuoniolika. Bet... gal paaiškinsit kas čia vyksta?
− Ak, taip, atleisk, kad neprisistačiau. Aš Bernardas, bet gali mane vadinti Benu. O čia Deimjenas – mano sūnus. Prisėsk, − mostelėjo į kėdę, ant kurios pirma sėdėjo pats.
Atsisėdau ir nieko nesuprantančiomis akimis nužvelgiau juos visus. Marta buvo susiraukusi, bet gilių raukšlių nesimatė dėl suleisto botokso. Atrodė kaip subinė. Vyriškis buvo netgi pakylėtas, atrodė laimingas. Ir vaikinas... Jis čia buvo pats atšiauriausias. Sėdėjo susiraukęs, tamsiai mėlynas akis įsmeigęs į mane. Šįkart jo plaukai nebuvo kruopščiai sulipdyti sruogelėmis, dabar jie buvo gražiai susivėlę. Oda nebeatrodė tokia balta.
− Tu Laira, tiesa? – paklausė vyriškis ir man linktelėjus, tęsė. – Ar esi kada mačius ar girdėjus grupę „All to one“?
− Vakar buvau jų koncerte, − smakru nežymiai parodžiau į vaikiną, sėdintį priešais ir mūsų akys trumpam susitiko, bet abu tuoj pat jas nusukom.
− O, puiku! – nudžiugo Benas. – Tada nereikės daug aiškint. Aš jų vadybininkas. Jie greitai išleis pirmąjį savo albumą, todėl mums reikia tavo pagalbos.
− Mano? – pirštu parodžiau į save. – aš niekaip nesusijus su muzika.
− Ne, ne, ne, mums reikia tavo akių ir talento.
− Akių? – nesupratau.
− Uh... – atsiduso, o Deimjenas sukikeno, bet tuoj pat sučiaupė lūpas. Pamažu jis pradėjo tikrai mane nervint. – Mums reikia, kad būtum mūsų fotografė. Sumokėsim gerai, tik sutik.
Pasimečiau. Ar man tikrai tik ką pasiūlė darbą? Gerą darbą? Ir apskritai darbą? Kai aš jo nesitikėjau?
− Tai kaip? – nenustygo vyriškis.
− Em... – atsikrenkščiau. – Negaliu atsisakyt. Todėl taip, žinoma, sutinku.
Vos laikiausi nepradėjusi šokinėti iš laimės kaip maža mergaitė, bet šypsenos netramdžiau. Išsišiepiau taip plačiai, jog maniau, kad man tuoj plyš skruostai.
Akies krašteliu mačiau, kaip Marta dar labiau susiraukė. Nesupratau, kodėl jai tai taip nepatinka. Aš nežmoniškai džiaugiausi. Viduje džiūgavau, kad pagaliau turėsiu darbą. Ir dar tokį, kuris man patinka!
− Malonu su tavim bendradarbiauti, Laira, − Benas ištiesė man ranką ir aš atsistojusi ją paspaudžiau.
− Ir man su jumis.
− Gal aptarkime detales per pietus? Žinoma, jei jūs dar nevalgėt...
− Ne, išties aš išbadėjus, − šyptelėjau.
− Puiku, tada eime, − mostelėjo į duris, kad eičiau pirmoji. – Mes tuoj ateisim.
Išėjus į foje, vos susilaikiau nesuspigus. Indrė visa išsišiepus priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.
− Sveikinu. Tu nusipelnei.
− Ačiū, ačiū, ačiū, − nenustygau vietoje. – Negaliu patikėt, kad tai įvyko būtent man. Dabar galėsiu turėti santaupų. Bent kartą.
− Kiek gi gali vargt šitoj galerijoj, kur gauni vos kelis litus?
− Aš čia vistiek atnešiu savo nuotraukų, nemanyk, kad paliksiu tave vieną su Marta, − nusijuokiau.
− Ačiū.
− Aš su tavim, drauge.
− Ir aš, − apkabino.
Kaip tik tuo metu iš Martos kabineto išėjo Benas su Deimjenu. Jiems išėjus, pastebėjau juodus ratilus po Deimjeno akimis. Tai ką, šiandien kažkas labai bjaurus, nes vakar po koncerto šventė? Ha.
Benas nusivežė mane į nedidelį, jaukų restoranėlį senamiestyje ir pavaišino pietumis. Valgydami viską aptarėm ir surašėm sutarties juodraštį. O Deimjenas visą laiką prabuvo susmukęs ant kėdės ir neveikė nieko, net nevalgė, tik snaudė.
Kai jau viską sutvarkėm, buvo apie šešias, gal kiek vėliau. Susitarėm kitą dieną, vidurdienį susitikti vietoje, kur turėjau fotografuoti grupės bandomąją fotosesiją. Benas davė man adresą, savo numerį ir dar primygtinai prašė, kad leisčiau jam mane parvežti namo, bet aš nesutikau. Nenorėjau, kad jis pamatytų kur ir su kuo gyvenu. Jo nuomonė tikrai pasikeistų, galbūt jis net nebenorėtų manęs samdyti. O gal ir nepasikeistų. Bet rizikuoti negalėjau.
Taigi pravažiavau namo autobusu. Bijojau laiminga įeiti į namus ir rasti girtas žiurkes. Taip, jie man žiurkės. Graužikai, ėdantys man gyvenimą.
Kai tyliai pradariau buto duris, koridorius skendėjo blausioje šviesoje. Kelią nušvietė tik menka šviesa, sklindanti per virtuvės, esančios koridoriaus gale, langą. Kuo tyliau slinkau link savo kambario, kai iš svetainės išlindo tėvas.
− Kur tu blet trankeisi?! – tvokstelėjo stiprus alkoholio kvapas.
Mano širdis pradėjo daužytis tankiau.
− Pas Oskarą, − šiek tiek prisiplojus prie sienos sumurmėjau.
− Ką tokį?!
− Draugą.
Jis piktai nusijuokė ir priėjęs prie manęs, viena ranka stipriai suėmė mano veidą.
− Kurva, − išspjovė.
− Atstok, − pabandžiau išsilaisvint, bet bergždžiai. Jis dar labiau suspaudė mano smakrą.
− Ką blet pasakei?! Atstot?! Ko tu čia man aiškini, snargle?!
− Atstok, sakau! – šiaip ne taip išsilaisvinau ir jau bėgau į savo kambarį, bet tas gyvulys suėmė mane už plaukų ir timptelėjo atgal. Sucypusi iš skausmo, kritau ant grindų.
− Niekur tu, nachui, neisi, − iškošė.
− Paleisk!
Jis nieko neatsakė ir suėmė už kaklo, o kita ranka delnu trenkė man per skruostą. Sucypiau, iš akių ištryško ašara. Bet jis nesiliovė. Jo delnas susigniaužė į kumštį ir dar kokius penkis kartus trenkė man per veidą.
− Baik, − jau verkdama maldavau.
Jis dar kartą man trinktelėjo ir, nieko nesakęs, grįžo į kambarį, o aš likau gulėti ant grindų. Veidu tekėjo ašaros, grauždamos prie akies atsiradusią žaizdą. Tyliai kūkčiojau. Stengiausi atsikelti ir nueiti iki savo kambario, bet akyse viskas raibuliavo.
Pasirėmusi ranka į sieną, atsistojau ir jos laikydamasi, nuėjau tiesiai į kambarį. Užsirakinau ir susmukau tiesiai prie durų.
− Neverksiu, aš neverksiu, − murmėjau, šluostydama ašaras.
Stipriau perbraukus per skruostą jį taip suskaudo, jog pamaniau, kad kažkas plyšo. Atitraukus ranką, pastebėjau, kad ji šlapia, bet ne nuo ašarų. Man bėgo kraujas. Daug kraujo. Nekenčiu kraujo. Reikėjo nueiti iki vonios ir susitvarkyti, bet mane apėmė velniška baimė, stingdanti visą kūną ir neleidžianti net pajudėti. Bijojau, kad jis vėl mane sumuš, tik šįkart stipriau. Gal verčiau palaukti rytojaus? Taip gulėdama ant žemės prie durų ir bemąstydama, net nepastebėjau, kaip grimztu į tamsą.
Ugnė R.