- Tik dabar supratau, jog esu nebe ta.
- Kodėl? - jo akys išsipūtė.
- Viskas keičiasi. Pažiūrėk, kaip viskas pasikeitė. Kartais man labai gaila.
- Pametei gal galvą, Laira? - ciniškas žvilgsnis.
- Ne, man tereikia minutės viską apmąstyti. Nesvarbu ką. Atleisk man, kad išplėšiau tave iš krūtinės.
Akimirka stojo tyla.
- Einam kur nors?
Aštuoniolikmetės Lairos gyvenimas nėra ir niekada nebuvo toks, kokio galima norėti. Tėvas ją muša, o motina negina ir tyčiojasi. Jai padeda tik jos vaikinas Oskaras ir draugė Viltė, kurie vieninteliai ją palaiko šimtu procentų. Jos aistra – tapyba, piešimas ir fotografija. Menininkė. Ji užsidirba gatvėje piešdama portretus ir galerijose parduodama savo nuotraukas, tačiau tuos pinigus, kurių ji nepaslepia, atima tėvai tam, kad juos pragertų.
Tačiau vieną dieną Lairai pasiūlo tai, ko ji niekada neatsisakytų. Ir neatsisako. Tik tai visam laikui pakeičia jos gyvenimą.
I skyrius
Kažkur tiesiai man po užpakaliu suvibravo telefonas, priversdamas mane pašokt iš lovos ir sunkiai praplėšt akis. Pasirėmus viena ranka į čiužinį, kita po savim šiaip ne taip susiradau tą prakeiktą daiktą ir, net nepažiūrėjus kas skambina, atsiliepiau.
- Ko? – sušnypščiau į ragelį.
- Tavęs, - nusijuokė švelnus balsas.
- O, čia tu... Atleisk, maniau Viltė iš pačio ryto plepėt užsimanė... – kritau atgal ant pagalvės ir pasislėpiau po antklode.
- O su manim pakalbėsi?
- Mielai, - sukikenau.
- Ką šiandien veiksi? – sučiulbėjo.
- Oskarai, tikrai nežinau... Kiek dabar valandų?
Akimirką buvo tyla, jis tikriausiai žvilgtelėjo į telefono ekraną.
- Devynios, o ką?
Tai privertė mane atsisėst vietoj.
- Devynios?! Aš jau turėjau būt galerijoj! Fuck, - pašokau iš lovos ir viena ranka susirinkau nuo žemės drabužius. – Klausyk, paskambinsiu vėliau, gerai?
- Gerai, širdele. Iki, myliu.
- Ir aš. Čiau, - tarstelėjau ir numečiau telefoną atgal ant lovos.
Oskaras. Mano vaikinas. Vienas iš tų retų žmonių, kurie mane palaiko šimtu dešimt procentų ir nesmerkia kad ir ką bedaryčiau. Kad ir kaip ten bebūtų, manau, myliu jį.
Numetus nešvarius drabužius ant lovos, spintoj susiradau juodus jau seniai nevilkėtus džinsus, žalią palaidinę ir švarkelį. Nelabai man ir rūpėjo kaip aš ten atrodau, bet dėl viso pikto nužvelgiau save pailgam veidrody, kabančiam ant sulūžusios spintos be durų. Viskas puikiai derėjo, tik trūko dar kai ko...
Nužingsniavau link stalo ir atidarius vieną iš ten esančių dėžučių, išsiėmiau žalius savadarbius auskarus ir įsisegus darkart save nužvelgiau.
Džinsai puikiai man tiko, nors jau senokai jų nevilkėjau – tikriausiai nestorėju, pagalvojau. Žalia dryžuota palaidinė buvo šiek tiek apkritus, bet ji tokia ir turi būt. Rudi ilgi plaukai susivėlę, bet jų šukuot ir nesiruošiau. Retai kada taip darau.
- Bus gerai, - sumurmėjau sau ir, pagriebus rankinę, kurioje buvo viskas, ko man reikėjo, ir telefoną, tyliai išėjau iš kambario, kad nepažadinčiau tų gyvulių, kuriuos turėčiau vadinti „tėvais“. Bet aš jų negerbiau ir jie man buvo ne tėvai. Niekad jų tokiais nelaikiau. Žiurkės, niekas daugiau.
Rytas be jų snukių – tikra palaima. Tikriausiai bus gera arba bent jau pusėtina diena.
Autobusų stotelė buvo netoli namų, todėl ilgai eiti nereikėjo. Ir autobusas tuoj pat atvažiavo. Įšokus į jį atsisėdau pačiame gale – kaip man ir patinka, ir stebėjau lekiantį vaizdą pro langą.
Mano gyvenimas nebuvo vienas iš tokių, kuriais galima džiaugtis. Toli gražu. Tėvai tebuvo girtuokliai, atimantys iš manęs beveik visus mano uždirbtus pinigus ir juos prageriantys. Bet galėjau pasidžiaugti bent dėl kelių dalykų: kad toks vaikinas kaip Oskaras mane pamilo ir kad turiu tokią draugę kaip Viltė. Jie geriausi iš visų. Gerai, gal Viltė savo tauškalais kartais ir užknisa, bet tik jais ir gali prablaškyt. Viltė gali pasakot apie drakonus danguje ir viskas skambės tikroviškai. Net kils noras užverst galvą į viršų.
Žvilgtelėjau į laikrodį autobuso priekyje. 09:16val. Jau devintą turėjau būti galerijoj. Marta mane užmuš.
Austobusui sustojus reikiamoj stotelėj, išlipau ir patraukiau man reikiama kryptim.
Pasiekus galeriją tvirtu mostu atidariau duris ir ryžtingai įžengiau į vidų. Kvadratinėj patalpoj slampinėjo keli, iš pažiūros, turtingi dėdės ir dairėsi į nuotraukas. Prie prekystalio stovėjo smulkutė mergina šviesiais plaukais ir kūdikišku veidu.
- Laira! – pamačius mane ji su palengvėjimu atsiduso.
- Labas, Indre, - linktelėjau jai prieidama.
- Kur tu buvai? Džiaukis, kad Marta pati vėluoja, kitaip nebūtum gavus nė lito iš jos raganiškų nagų, - sukikeno.
- Tai jos dar nėra? – nustebau.
Aš suknistas laimės kūdikis.
- Ne, paskambino, kad vėluos.
- Pasisekė... Jei ne Oskaras – būčiau pramiegojus, - krestelėjau galvą, atmesdama plaukus į šoną.
- Tai jau tikrai...
Kaip tik tą akimirką išgirdau, kaip galerijos durys atsidarė ir į vidų įkaukšėjo Marta. Galėjau prisiekti, kad tai ji, tų žingnsių nesumaišyčiau su niekuo.
- Labas rytas, panelės, - atsikrenkštus pasisveikino. – Indre, kodėl tu nepadedi žmonėms išsirinkt to, ko jiems reikia?
- Aš bandžiau, bet jie atsisakė...
- Eik ir pabandyk dar kartą, - nutraukė, tada atsisuko į mane ir mostelėjo, kad sekčiau.
Taip ir padariau. Nusekiau paskui ją į kambariuką „Pašaliniams draudžiama“ ir jai pamojus atsisėdau ant kėdės prieš jos rašomąjį stalą.
- Taigi. Šį mėnesį pardavėm vieną tavo nuotrauką, - atsisėdo ir iš stalčiaus išsitraukė pluoštelį pinigų. – Tą paukštį ar kas ten buvo... Vienam vyrui ji labai patiko, - tauškė, skaičiuodama pinigus.
- Tikrai? – nudžiugau. – Tai buvo viena geriausių mano nuotraukų!
- Taip, taip, koks skirtumas...
Mane kartais vis dar stebina jos abejingumas viskam. Gal aš ir dėjus ant viso pasaulio, bet ji... Materialistė, kokių reta. Jei mato prieš save pinigus, jai nieko kito aplink nėra.
- Taigi... Šiandien gausi kelis šimtus, - sumurmėjus atskaičiavo pinigus iš viso pluoštelio ir numetė man ant stalo.
- Ačiū.
- Ateik po kelių savaičių, gal parduosim dar ką nors. Tas vyras atrodė sužavėtas tavo nuotraukų.
- Gerai, iki, - numykiau stodamasi.
Prieš išeidama nužvelgiau visą kabinetą darkart. Kraupu. Sienos baltut baltutėlės, lyg kokiam beprotnamy. Tetrūksta, kad būtų paminkštintos. Marta galėtų čia praleist visą gyvenimą. Nors jai ir taip priklausė ši galerija. Mintyse net šyptelėjau.
Išėjus iš kabineto mane pasitiko dar kelios papildomos akys. Vyriškis, iš pažiūros maždaug keturiasdešimties, o gal ir dar jaunesnis, žvalgėsi į mano nuotraukas. Norėjau prieiti ir ką nors jam pasakyti, bet prie jo jau stoviniavo Indrė, todėl pamaniau, kad galiu jį atbaidyti. Niekas nemėgsta spaudimo.
Atsisveikindama pamojavau savo draugei ir išėjau į gatvę.
Veidą švelniai glostė pavasarinė saulė, plaukus kedeno šiltas vėjas.
Tik staiga į mane atsitrenkė kažkur bebėgantis stuobrys. Piktai į jį dėbtelėjau, o jis suėmė mane už pečių ir atitraukęs nužvelgė.
- Žiūrėk, kur eini, asile, - burbtelėjau.
- Atsiprašau, - šyptelėjo. – Bet aš skubu. Iki, - tarstelėjo ir vėl nubėgo, švelniai mane pastūmęs šalin.
- Kas per..?
Right. Nesigilinsiu. Bent jau atsiprašė, gal nereikėjo man jo asilu vadint. Ką gi.
Prisiminus Oskarą išsitraukiau iš kišenės telefoną ir susiradus jo numerį paspaudžiau žalią mygtuką.
- Labas, širdele, - sučiulbėjo.
- Sveikas. Aš laisva ir visa tavo. Nori susitikt?
- Žinoma. Kur tu?
- Netoli galerijos. Atvažiuok prie bažnyčios.
- Gera, - padėjo ragelį.
Dabar tereikia jo sulaukti ir diena prabėgs akimirksniu.
Atsisėdus ant suoliuko prie bažnyčios išsitraukiau iš rankinės ausines, įkišau į telefoną ir paleidau muziką. Akimirkai užsimerkiau ir pasinėriau į švelnų vokalisto balsą. Jautėsi, kad ši grupė grojo ne dėl populiarumo, o iš širdies.
Sugrojus kelioms dainos, pajutau rankas, uždengiančias mano akis. Timptelėjau laidą, kad ausinės iškristų iš ausų.
- Spėk kas, - sušnibždėjo.
- Hm... Simas? Oi, ne, ne, man atrodo Lukas, - žaidžiau.
- Nei tas, nei anas. Čia Nominacija, - nusijuokė.
- Kokia? Oskaro? – sukikenau.
- Aha, atspėjai. Pagaliau, - Oskaras atidengė mao akis ir pakštelėjęs į kaklą peršoko suoliuką ir atsisėdo šalia.
- Tu apeiti jo negali? – dramatiškai pasipiktinus paklausiau.
- O kam, jei galiu peršokt? – nusijuokė.
Oskaras yra amžinai laimingas žmogus. Tikriausiai niekada nemačiau jo ilgai nelaimingo, liūdno ar nusivylusio gyvenimu. Jis šildantis kaip saulė.
- Pošlas koks, - suprunkščiau. – Tai ką šiandien nori veikt?
- Gražus oras, visai norėčiau suvalgyt ledų, o likusią dienos dalį žiūrėt į tave.
- Aš ne paveiksliukas, kad į mane žiūrėtum, - nusijuokiau.
- Aišku, kad ne. Tu dar gražesnė.
- Padlaižūnas.
- Lyg tau tai nepatiktų, - šyptelėjo, parodydamas tobulus baltus dantis, ir prisitraukė mane arčiau.
- Nu nežinau, nežinau, - nusišypsojau jam.
- Užsičiaupk, - žnybtelėjo man į šoną ir ir palietė mano lūpas savosiomis. Po kelių minučių, pritrūkus oro, atsitraukiau ir apsivijau rankomis jo kaklą.
- Mmm, tavo skonis kaip braškės, tik dar skaniau.
- Gerai, gerai, einam valgyt braškinių ledų, - nusijuokus pašokau nuo suoliuko.
Kitą rytą atsibudau Oskaro lovoj, nes vakar vakare jis nenorėjo manęs vežti namo. Žinau, kad tikriausiai dėl tėvų, nors jis sakė kitaip.
- Labas rytas, - sušnibždėjo.
- Labas, - neatsimerkus atsakiau, o po akimirkos pajutau jo pirštą, slystantį mano nosim link lūpų.
- Kaip miegojai?
- Puikiai, o tu? – atsimerkiau ir išvydau jo mėlynas akis, vienos dienos barzdelę ir padaužiškai susišiaušusius rudu plaukus.
- Irgi. Nori pusryčių į lovą? – šyptelėjo puse lūpų.
- O kas nenorėtų? Nešk čia, - tyliai nusijuokiau.
- Tuoj, - staigiai pašoko ir išlipęs susirado savo džinsus, o aš slapčia jį stebėjau.
Gražus kūnelis, nieko neprikiši. Kaip iš filmo. Raumenukai, o ne riebalai. Proporcingas ir įdegęs kūnas. Žinojau, kad tai ne įdegis, o natūrali jo odos spalva, bet atrodė gražiai. Visada žiūrėjau su pavydu. Gražu.
Jis užsimaukšlino tik džinsus ir išlėkė iš kambario. O aš tingiai kaip katinas raičiausi lovoj ir stengiausi prajudint savo sustabarėjusį kūną.
Nužvelgiau blausiai apšviestą kambarį. Kreminės spalvos sienos atrodė kaip iš karamelės, o ruda spinta atokiai stovėjo kairiajame kambario kampe. Tiesiai prieš ją – prie kitos sienos – buvo rašomasis stalas, nukrautas knygom, knygelėm ir įvairiausiais popieriais. Kažkur už jų slėpėsi stalinė lempa. Televizorius kabėjo ant grandinių, pritvirtintų prie lubų. Mano mintis, šyptelėjau. Lova pristumta prie lango, netoli stalo, o šviesios durys netoli lovos, nuo viršaus iki apačios buvo apklijuotos plakatais ir įvairių muzikos grupių iškarpom.
Po kelių minučių Oskaras įžengė į kambarį s padėklu, ant kurio puikavosi dvi lėkštės kiaušinienės su šonine ir pora arbatos puodelių.
- Sakyčiau neblogai, - švilptelėjau.
- Dėkui. Stengiausi, - pasipuikavo.
Šyptelėjau ir kibau į maistą.
Pavalgę dar gerą valandą prasivartėm lovoj ir kai Oskarui jau reikėjo į paskaitas – tik tada prisivertėm atsikelt. Tiksliau aš priverčiau, nes jis su mielu noru būtų likęs lovoj su manim.
Jam nuvežus mane beveik iki namų ir paleidus, išsyk susivokiau, kad namo visai nenoriu. Nenoriu vėl matyt tų girtų gyvulių snukių, aiškinančių man, kad esu netikus, nes niekad neparnešu į namus užtektinai pinigų. Parnešu, tik ne viską jiems atiduodu. Tik ne tam, kad jie juos pragertų. Niekada jiems visų neatiduosiu, kitaip pati neturėsiu ko valgyt ir kuo apsirengt.
Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Viltei.
- Labuka, - nutęsė plonas balselis.
- Labas, sese, - nusijuokiau.
- O, sveikutė. Kaip laikais? Seniai bekalbėjom.
- Seniai? Vilte, mes užvakar matėmės, - pavarčiau akis, bet tada suvokiau, kad tai kvaila, nes ji vistiek nemato.
- Rimtai? Atrodo kaip šimtas metų, - nusijuokė ji. – Gal nori užsukt pas mane? Turiu daug ką tau papasakot. Apie Giedrių ir šiaip.
- Vaidą? Kas jis toks? – nesusigaudžius pasiteiravau.
- Nu juk mano vaikinas. Sakiau tau jau. Skleroze gal sergi?
- Ne per seniausiai tavo planuose buvo Tadas, o dabar kažkoks Giedrius? Pavarai, mergyt, - nusijuokiau.
- Ai tik nereikia. Visi jie vienodi, - patylėjo. – Išskyrus Giedrių.
- Aha, taip sakei ir apie visus kitus, - erzinau ją, jau traukdama link jos namų.
- Gerai, čiuožk čia, dar ir paskalų turiu.
- Būsiu po dešimties minučių, - sutikau ir padėjau ragelį.
Ugnė R.
