Tikriausiai retas nuliūsta išgirdęs pagyras ir komplimentus. Ypač už puikiai padarytus darbus! Greičiau atvirkščiai. Mintyse užsidedam sau laurų vainiką (ir kartais ne vieną!), papučiam uodegą, kurios net neturim, ir užrietę nosis žengiame tvirtą ir pergalingą žingsnį ant įsivaizduojamos pakylos.
Tačiau kai kuriems pagyros - kaip druska ant žaizdos. Jos sukelia dvilypius jausmus: smagu, tačiau prisimeni, kad veikla, sulaukianti tiek gerų atsiliepimų, yra tik laikinas dalykas. Tėvai vis tiek anksčiau ar vėliau įsodins į roges ir lieps čiuožti nuo to kalno, kurį išrinks jie. Gal ir žemesnio, tačiau labai akmenuoto. O saulėje tviskančias viršūnes teks pamiršti.
Per savo studijavimo laikotarpį būtinai surengsiu parodą
R.B. turi talentą ir muzikai, ir dailei. Stipriausiai jaučiasi su gitara rankose, prisėdusi prie pianino, dainuodama ar tapydama. Nepaisant to, ji studijuoja verslo vadybą. Jei kyla klausimas kodėl mergina savo gyvenimo nesieja su kokia nors meno sritimi, tai atsakymas būtų vienas – tai tėvų nuopelnas.
Pasak R.B., tėvai nenori, kad gyvenime tektų vargti dėl duonos kąsnio, nes patys yra muzikantai ir puikiai žino meno žmogaus dalią. „Aplinkiniai stebisi, kad mano tėvai patys būdami meno žmonės neskatina manęs sekti jų pėdomis. Jie labai žemiški. Pagrindinės vertybės mano tėvams - pinigai ir namas“, - pasakojo studentė.
Į muzikos mokyklą merginą nuvedė tėvai, tačiau dėl to, kad tai yra tapę jau kaip šeimos tradicija. Poto sekė dailės mokykla, kurią lankyti tėvai leido, tačiau tikrai neskatino to daryti.
Mergina mano, kad toks tėvų požiūris yra gilesnių problemų pasekmė. „Patys mano tėvai buvo auklėjami panašiai, mano seneliai visuomet jautėsi viršesni. Tai persiduoda iš kartos į kartą“, - kalbėjo R.B.
Nepaisant to, ji turi begalę užmojų ir planų dar bent dešimčiai metų į priekį bei nestokoja ryžto tiems planams įgyvendinti. Pirmiausiai mergina nori pabaigti bakalaurą ir magistrą, o per tą laiką būtinai surengti bent vieną savo darbų parodą. Vienas iš jos tikslų - padirbėti kokioje nors srityje, susijusioje su reklama, nes merginą labai žavi plakatų darymas ir panašūs užsiėmimai.
R.B. taip pat neatmeta galimybės bent penketą metų pakeliauti po pasaulį, kad geriau pažintų įvairias vietas ir galėtų atrasti savąją. O ir studijuodama verslo vadybą mergina nedaro iš to tragedijos. „Gal tai padės man ateityje įkurti savo galeriją ar kavinę“, - neslepia savo svajonių devyniolikmetė.
Mergina mano, kad jeigu kažkas pakreipia ne ta linkme, kokia nori eiti (šiuo atveju tėvai), svarbiausia nepasiduoti. Reikia turėti stiprią valią ir vidinės energijos, kad ateityje netektų būti „popierių žiurke“. Be to, mergina labai džiaugiasi, kad jos aplinkoje yra daugybė ją palaikančių žmonių. „Jei ne draugai, jei ne jų paskatos nepasiduoti ir parama - būtų labai sunku“,- tikina studentė.
Nesigailėdama priimu gyvenimo iššūkius
Ieva, dar mokykloje lankiusi įvairius dramos būrelius, norėjo stoti į aktorystę. Dabar ji studentė, tačiau pasirinko visiškai kitą studijų kryptį. Tiesiogiai dėl to savo tėvų mergina kaltinti nesiryžta. Sako - kalti ne jie, o finansinė padėtis. Ieva pasakojo, jog po mokyklos baigimo kalbėjo su tėvais ir jie jai patarinėjo atsisakyti minties rinktis šias studijas. O ir gyvenimui svetimam mieste būtų pritrūkę pinigų.
„Aš nenorėjau „prievartauti“ savo tėvų. Be to, man svarbi jų nuomonė“, - tikino dvidešimtmetė. Ieva pasakojo, jog jei būtų labai norėjusi, būtų bandžiusi stoti ten, kur labiausiai traukia širdis. Bet mergina pabijojo dar ir dėl to, kad ten tikrinamas muzikalumas.
„Nelaikau savęs ypatingai muzikalia, todėl per vienerius metus (dvyliktoje klasėje) nebūčiau išmokusi groti kokiu nors instrumentu. Tam irgi reikalingi pinigai“, - teigia mergina dabar studijuojanti bibliotininkystę ir informaciją
Ieva kartais pasvajoja, kad norėtų vaidinti kokiame nors spektaklyje. „Gal sugebėsiu ateityje kur nors panaudoti tą savo menišką gyslelę“, - viliasi studentė, - „o dabar stengiuosi negalvoti apie gailėjimąsi ir priimti iššūkius, kuriuos man duoda gyvenimas.“
Galėčiau drąsiai teigti, kad daugelis pamirštam pasidžiaugti savo laisve ar tėvų supratimu. Todėl tie, kuriuos „gimdytojai“ bando sprausti į rėmus, ima ir sugroja pirmuoju smuiku. Ir ne dėl to, kad būtų iš prigimties patys talentingiausi, o todėl, kad jie ragais ir nagais bando pasiekti tai, ko trokšta.
O atsipalaidavusieji, apsišarvavę tėvų palaikymu, vis kartoja: „Rytoj tai jau kalnus nuversiu.“ Bet kalnus reikia versti šiandien. Net ir tiems talentingiesiems. Ir jokiu būdu nesustoti... Kad talentas staiga neimtų ir bluosto nesudėtų.
Gabrielė Kartanaitė
