Kaitros nualinta išdžiūvusi žemė, akis badantis skurdas ir vaikai, atrodytų, tokie, kaip ir bet kur kitur pasaulyje – mėgstantys išdaigas ir saldainius. Tačiau, iš tiesų, jų vaikystė kitokia... Vietoj spalvotų knygučių – kartoninės dėžės gabalais apsiūtas sąsiuvinis, pusryčiams, pietums ir vakarienei – kukurūzų miltų košė, o iki mokyklos 8 , 9 ar net daugiau kilometrų tenka eiti pėsčiomis... Jų svajonės veikiausiai tokios pat kaip tūkstančių pasaulio vaikų. Apie tai, kokį įspūdį padarė tolimoji Tanzanija, kalbamės su UNICEF Lietuva Geros valios ambasadore aktore Virginija Kochanskyte.
– Kaip vietiniai gyventojai pasitinka svetimos kultūros žmones? Ar sunku jiems paaiškinti vaikų skiepijimo ir kitų ligų prevencinių priemonių svarbą?
- Jei kaime yra medicinos punktas ir medicinos sesuo, žinia, kad vienas skiepas ( kuris kainuoja tik 5 –Lt) gali kūdikį išgelbėti nuo šešių mirtinų ligų (poliomielitas, difterija, tuberkuliozė, kokliušas, tymai, stabligė), yra skleidžiama ir vietiniai savo vaikus noriai skiepija, bet pagrindinė problema yra ta, kad skiepų trūksta vargingai gyvenančioms šeimoms. Vietos valdžia, norėdama paskatinti žmones skiepyti vaikus, sumanė įvesti baudas tai nedarančioms šeimoms, tačiau materialinė tokių šeimų padėtis dažniausiai yra katastrofiška, tad to pasekoje, mamos slepia nepaskiepytus vaikus. Bet yra daugybė žmonių, gyvenančių atokiai nuo bet kokių centrų. Nei prieiti, nei privažiuoti. Antrąją misijos dieną keliavome drauge su medicinos sesele į kaimą, kuriame, kaip buvo žinoma, gyvena moteris, kurios mergaitė yra dar nepaskiepyta. Plaukėm upe kaiman, į kurį nėra jokių kitų kelių. Po valandos pasiekėme kitą krantą. Vaizdas, kurį išvydome, sukrėtė ir pašiurpino. Tie statiniai iš sausos žolės pluošto ir mėlynos plastmasės skutų, vargiai gali būti įvardijami, kaip gyvenamas būstas. Bet juose gyvena to kaimelio žmonės. Aplink mėtosi šiukšlės, bėgioja šunes, ožkos, čia pat ant laužo gaminamas maistas. Apie jokią higieną nėra ir kalbos. Greitai susirinko būrelis moterų, nešinų ir vedinų neskiepytais vaikais. Jų susidarė vienuolika. Medicinos seselė skubiai ėmėsi darbo. Mamos dėkojo seselei, o kai sužinojo, kad ji tik mūsų dėka pasiekė jų kaimą, nuoširdžių padėkos žodžių sulaukėme ir mes. Buvom sukrėsti jų gyvenimo realybės. Čia visos jėgos skiriamos išgyvenimui. Čia motinos skaičiuoja ne vaikų metus ar mėnesius, o dienas. Nė viena nėra užtikrinta, kad jos vaikas džiaugsis rytojumi. Šią istoriją matysime UNICEF Lietuva renginyje per TV3.
Dar viena didelė problema – daugelyje šeimų vaikas neišgyvena pirmojo mėnesio, nes mama pati beveik negauna jokio maisto ir dažnai neturi pieno maitinti mažyliui. Jeigu vaikui pasiseka išgyventi pirmąjį mėnesį, tai nepraeinama be pasekmių, mat sulėtėja mažylio psichinis ir fizinis vystymasis. Suprantama, toliau auga tiek fiziškai, tiek psichiškai nepilnavertis žmogus. UNICEF iniciatyva buvo sukurta plumpy‘nut arba riešutų pasta, prisotinta vitaminais ir mineralais, nusilpusiems kūdikiams gydyti ir stiprinti. Pakelis šio produkto kainuoja tik 86 centus.
Labai didelė Afrikos tautų problema – AIDS. Dauguma žmonių, ypač kaimo, net nežino, kad serga šia liga, pamažu silpsta ir miršta. ŽIV nešiotojas ankstyvoje stadijoje net neįtaria, kad serga, todėl liga atkeliauja į šeimą. O juk pasaulio medicina sparčiai vystosi – jau yra išrasta vaistų, kurie kontroliuoja AIDS, tačiau čia svarbiausia išlieka diagnozės galimybių problema. Medicinos punkto nėra atstumu per dieną ar dvi kelio. O ir medicinos punkte tokių tyrimų nieks nedaro. Reikia keliauti į AIDS tyrimų centrą, kurie yra tik dideliuose miestuose. Ir tai kainuoja. Tad gyvena, kol gyvenasi ir palieka vaikus nežiniai. Sergantiems tėvams mirus, vaikai lieka vieni. Ten nėra internatų, vaikų namų, mažieji stengiasi išgyventi patys, kaip gali, padedami giminių, kaimynų.
Paklausus, koks šalies gyventojų amžiaus vidurkis, atsakė, kad beveik pusę šalies gyventojų sudaro vaikai iki 15 metų, o jų mirštamumas toks didelis, kad vidurkį apskaičiuoti būtų sudėtinga. Šalies gyventojai gyvena apie 60 metų. Mūsuose tokiam amžiuje niekas nė nežada išeiti į pensiją, žmogus pilnas idėjų ir energijos jas įgyvendinti. Taip, civilizacija turi ne tik trūkumų, bet ir privalumų...
– Bendravote su vietiniais gyventojais – kokia istorija labiausiai įstrigo atmintyje?
- Misijos dalyvius sukrėtė dviejų našlaitėmis likusių sesučių istorija – apie jas žiūrovai taip pat išvys reportažą per UNICEF Lietuva renginį. Našlaičių (vienai penkiolika, o kitai vienuolika metų) mama prieš penkis metus mirė nuo AIDS. Į jų atokią trobelę neveda joks kelias – yra tik takelis, kuriuo niekas kitas nevaikšto, tik jos abi Nors mergaitės sakė, kad iki jų namų valanda kelio, vargu ar jos pačios žino, kokį atstumą kasdien įveikia, nes neturi laikrodžio, o ir mažoje molinėje trobelėje jo nėra. Mus lydėjusio mergaičių mokytojo paklausėme, kur jos perka maistą, juk, atrodytų, šalia kur nors turėtų būti parduotuvė. Jis nusišypsojo ir pasakė: ,,valgo tai, ką užsiaugina“. Vaikai gyvena visai vieni. Ryte atsikėlusios mergaitės išsiverda kukurūzų miltų košės pusryčiams ir vakarienei, nes, jei sugrįžtų su tamsa, kad turėtų jau paruoštą maistą. Mergaitės keliasi su saule ir eina į mokyklą, o iš pamokų taip pat išeina anksčiau, kad iki tamsos spėtų pasiekti savo trobelę. Tamsoje vaikščioti pavojinga – gali sutikti laukinių žvėrių. Savaitgalius šios mergaitės leidžia darže ir svajoja ateityje tapti vienuolėmis. Kai tai išgirdau, šmėkštelėjo – čia iš Vaižganto raštų ar iš kurio čia amžiaus… Juk kadaise nemažai Lietuvos skurdžių žmonių vaikų galėjo gauti išsimokslinimą tik įstoję į kunigų seminariją arba išėję į vienuolynus. Kaip Lietuva toli, palyginus su Tanzanija, nukeliavo civilizacijos keliu. Kodėl į vienuolyną? Jos, be abejo, jau yra patyrę vienuolių dėmesį ir gerumą, bet labiausiai vienuolynas, ko gero, jas traukia kaip galimybė gyventi bendruomenėje, šeimoje. Bendraudami su vietos UNICEF atstovais ir vietos valdžios žmonėmis labai prašėme, kad pasirūpintų našlaitėmis, padėtų joms patekti į vienuolyno mokyklą. Pagalvokite, jos taip ilgisi šeimos, kokios geros vienuolės jos būtų, kaip stengtųsi padėti kitiems. Labai norisi tikėti, kad mergaičių svajonė išsipildys – jos išsimokslins, taps vienuolėmis ir darys gerus darbus. Kitaip ir būti negali. Juk geriausiai supranti, kas yra gerumas tik tada, kai negailestingos aplinkybės tave skaudžiai nuskriaudžia. Jos geriau nei kas kitas dalinsis savo širdies šiluma, šviesa, meile su likimo nuskriaustaisiais.
– Kas jūs labiausiai šokiravo viešint Tanzanijoje?
- Tanzanija ir kai kurios kitos Afrikos šalys, savo išsivystimu, palyginti su mumis, atsilieka gal pora šimtų metų. Sprendžiu iš to, ką mačiau. Kartais pagalvoju, kokia laimė, kad gimiau būtent ten, kur gimiau, ir per tam tikrą laiką įgijau supratimą apie tai, kas yra pasaulis, gyvenimas, mokslas, menas, kultūra. Juk gyvendami tame pat laike, kaip ir Tanzanijos žmonės, į savo sielą priėmėme daugybę nuostabių dalykų, praturtėjome tūkstantmečiais pasaulio žmonių kurtu grožiu. Afrikos provincijų žmonės keliasi ir gula su saule, augina vaikus, dirba laukuose. Ir, regis, jokios prošvaistės... Bet, žinoma, pasaulis labai keičiasi, informacija sklinda žaibiškai ir evoliucinis šuolis gali įvykti labai sparčiai.
– Dažnai kalbama apie sunkią moterų padėtį Afrikos šalyse. Kokį vaizdą išvydote jūs?
- Tanzanijos kaimuose moterys tarnauja namams - vyrui ir vaikams – vaikas ant nugaros, nešulys ant galvos arba kauptukas rankose. Bet neseniai juk ir mes pačios prisiimdavome visą atsakomybę už vaikų auklėjimą. Tanzanijoje tris namų kampus neabejotinai laiko moteris. Bet miestuose gali būti ir kitaip. Tai patvirtino du mandagumo vizitai pas Iringos miesto ir rajono vadovus. Netikėta buvo, kad tokiose rūsčiose gyvenimo sąlygose vadovų postus užima moterys. Vadinasi, patriarchalinė gyvenimo nuostata nors ir lėtai, bet ir ten traukiasi praeitin…
– Ar Tanzanija šokiruoja kainomis?
– Tikrai nėra pigu turistams, bent mums iš Lietuvos. O ką kalbėti apie vietos žmones. Iringos miesto turguje radome medžio drožinių, tradicinių masajų papuošalų, skarų, prijuosčių, papuoštų tautiniais raštais (sakytume, tautodailininkų darbų) kuriuos pardavinėja vietos žmonės, o kartais ir masajai. Masajų gentis čia yra gerbiama už tai, kad išlaikė savo tapatumą, etniškumą, atskirti juos gali ne tik iš drabužių ir papuošalų, bet ir iš aukšto, tiesaus stoto. Už siaurutę tradicinę masajų karoliukų apyrankę prašoma keturių dolerių. Atrodytų, nedaug – vos dešimt litų, bet, kai sužinai, kad, jei per savaitę šeima kaime uždirba 30 litų, tai sakoma, kad uždirba labai daug, supranti, kad kainos tikrai ,,kandžiojasi“. Teko lankytis kaimo turguje, į kurį neužklysta turistai (nematėme turistams skirtų prekių, tik maistą ir būtinas buitines prekes). Labai nustebino kainos - jos tikrai didelės vietos gyventojams. Medus kainavo 3500 šilingų (vienas litas yra maždaug 600 šilingų), vadinasi, už 250 gramų medaus sumokėjome beveik 6 litus. Bulvės kainavo apie 7000 šilingų už kibirą – apie 11,5 lito, pomidorai 1500 šilingų už kilogramą – 2,50 lito. „Fantos“ gėrimo buteliuko kaina buvo apie 1000 šilingų. Sakykim, kad suvenyrų kainos paskaičiuotos turistams iš JAV ar Europos, bet juk maisto produktus perka vietos gyventojai. Tada neturi kitos išeities, kaip užsiauginti maisto produktus savo namų ūkyje.
– Kokių lauktuvių vežėte vaikams į Tanzaniją?
- Prieš išvykdama pirkau piešimo sąsiuvinių, spalvotų kreidelių, knygučių, bet paskui pati savęs paklausiau, kas mane labiausiai vaikystėje džiugino? Aišku, saldainiai. Vaikams nė vienoje pasaulio šalyje saldainių nėra per daug. Tad nupirkau keletą kilogramų lietuviškų saldainių. Tanzanijoje, deja, niekur nematėme vietinių saldainių ar šokolado. Tik atvežtiniai iš kitų šalių. Mūsų saldainių gamintojai galėtų pagalvoti apie lietuviškų saldumynų eksportą į šią šalį.
– Lietuviai dažnai į tokias labdaringas iniciatyvas žvelgia priešiškai ir teigia, kad nemažą dalį surenkamų lėšų pasilieka mobiliojo ryšio operatoriai už paslaugas. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti ir ką pati manote apie tokias iniciatyvas?
– UNICEF Lietuva komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė derybose su telefono operatoriais pasiekė susitarimą - jie savąją dalį apsisprendė paaukoti – spalio 11 dienos renginyje per TV3, kiek surinksime lėšų, tiek ir iškeliaus Tanzanijos vaikams.
UNICEF organizacijos skirtumas ir privalumas yra tas, kad ši organizacija, norėdama padėti kažkuriai šaliai, visų pirma eina į dialogą su tos šalies vyriausybe – išsiaiškina kokios skaudžiausios vaiko ir motinos problemos, kaip, suvienijus pajėgas, efektyviausiai tos problemos galėtų būti sprendžiamos. Iš tiesų, tik taip galima greičiausiai pasiekti apčiuopiamų pagerėjimo rezultatų.
Jei negalvosi apie pasaulį, pasaulis negalvos apie tave. Kuo labiau užsisklęsi savyje, tuo didesnė tikimybė, kad pasaulis gan greitai tave pamirš. Žinoma, kiekvienas prisideda, kiek gali ar nori. Sakykim, pastatyti medicinos centrą kaimo vietovėje Tanzanijoje kainuotų vos 11 tūkst. litų, o kiek pas mus tai atsieitų? Žinoma, neina kalba apie tokį medicinos centrą, kokį mes įsivaizduotume pastatytą pas mus, tačiau pripažinkime, kad už tokią sumą, vargu, ar Lietuvoje galima parengti bent medicinos centro projektą, o ką jau kalbėti apie statybas. Naivu būtų tikėtis, kad Lietuva tokiuose projektuose galėtų įnešti tokį pat indėlį kaip turtingosios Didžioji Britanija ar Prancūzija. Iš tiesų, kai pagalvoji, tai ar ne tos pačios Afrikos sąskaita šiandien daugelis didžiųjų Europos šalių mėgaujasi materialine gerove... Bet tai jau kita tema.
Ar palikome gerumo pėdsaką Tanzanijoje sutiktų žmonių gyvenime? Tikrai taip – mūsų iniciatyvos dėka buvo paskiepyta vienuolika mažylių nuo šešių mirtinų vaikų ligų. Diagnozavus AIDS susirgimą mažai mergaitei, jai pradėtas gydymas, paskirti nemokamai vaistai. Gydytojai sakė, kad yra vilties jai pasveikti. Jau rūpinamasi, kad dvi mažos našlaitės būtų priimtos į seselių vienuolių globojamą mokyklą. Tikiu, kad Lietuvos žmonės, pamatę tų vaikų, su kuriais susitikome, istorijas, supras su kokiom skaudžiom problemom susiduria Tanzanijos vaikai ir neliks abejingi UNICEF Lietuva kvietimui padėti tos šalies mažyliams. Misija atvėrė mūsų širdis ne tik Tanzanijos vaikams, bet ir kūrybai. Jautėmės užtikrintai, dirbome kryptingai, atsidavusiai, nes vadovavo tikrai šiam darbui pašauktas žmogus – Unicef Lietuva komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė. Grįžome tikėdami, kad mūsų pastangos nenueis veltui, kad suras pritarimą ir palaikymą lietuvių širdyse.
Ir dar, kai nuvyksti į svečią šalį, ypač, tokią egzotišką, kaip Afrika, supranti, kad jei kuo nors ir esam įdomūs pasauliui, tai, būtent, savo kitoniškumu. Neieškojome nei anglų, nei prancūzų kultūros palikimo. Ten nuvykusi domėjausi jų kalba, istorija, dainomis, ritualais, apranga, žavėjausi gamta. Visa esatim suvoki, kad būtina puoselėti savo kalbą, kultūrą, tradicijas, savo krašto peizažą, nes tik tuom ir esame įdomūs pasauliui. Nebent sėdėtume ant naftos gręžinio... Bet juk tada susidomėjimas būtų tik dėl materialinių paskatų.
