Kiekviena maža mergaitė svajoja tapti princese, o užvertus pasakų knygą, šios svajonės niekur nedingsta ir kartais tampa labai realiomis vizijomis: krūvos prabangių drabužių, šimtai alpstančių gerbėjų, akinančios fotografų blykstės ir visa tai – išsvajoto modelio darbo dalis, o kur dar pasakiškas atlyginimas, nesibaigiančios kelionės po pasaulį ir žinojimas, kad esi pati gražiausia...
Nors iš žurnalų puslapių ir reklaminių plakatų kaip gyvas neabejotinos sėkmės įrodymas žvelgia populiarumo sulaukusių modelių veidai, šis verslas turi ir tamsiąją pusę.
Neseniai vykusiame filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ buvo parodytas praėjusias metais sukurtas dokumentinis filmas „Modelis“.
Davido Redmono ir Ashley Sabin filmas pasakoja vos 13 metų sulaukusios Nadios istoriją. Rusijos Sibiro miestelyje gyvenanti šviesiaplaukė paauglė ateina į modelių atranką ir ją laimi. Naujų veidų specifinei Japonijos rinkai ieškanti agentė Ashley žada Nadiai sėkmingą karjerą Tokijuje, o paauglės šeima tai vertina kaip galimybę mergaitei ištrūkti iš skurdo. Netrukus Nadia iš gūdaus Sibiro kaimo atsiduria Tokijo dangoraižių labirintuose. Tačiau karjeros pradžia nesiklosto taip, kaip svajota.
Filme vaizdžiai pasakojama, ką patiria ir kokias problemas sprendžia pirmą kartą iš gimtojo miestelio išvykusi paauglė, kaip svetimoje kultūroje jaučiasi žmogus, negalintis nė sakinio suregzti anglų kalba. Išsvajotas darbas nenukrenta iš dangaus, Tokijuje mergina nuolat dalyvauja atrankose, bet pinigų už fotosesijas nesulaukia, maža to, Nadia klimpsta į vis didėjančią skolą ją išsiuntusiai modelių agentūrai.
Po filmo premjeros vyko teminė diskusija „Spindinčio podiumo užkulisiai“, kurioje dalyvavo modelių agentūrų atstovai, visuomenininkai ir kino mylėtojai.
Visuomenė skatina vaikų seksualizaciją
Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė turi savo nuomonę apie modelių verslą ir jo ypatumus: „Kai sakoma, kad Lietuvoje nenutinka tokių dalykų kaip Rusijoje, tai pasakomas ir dar vienas dalykas: atrenkami vaikai, o jų tėvams liepiama atidžiau sekti, kur savo mergaites jie siunčia. Tai rodo, kad mes iš esmės skatiname vaikų erotizaciją ir tai labai didelė problema, juk pagal įstatymus asmuo iki 18 metų yra vaikas. Tokia jauna mergaitė su tėvų palaiminimu yra siunčiama į verslą, o juk iš esmės vaiko kūnas turėtų būti aseksualus. Mes padarome viską, kad jis būtų erotizuotas, tada turime vaikų pedofilijos skandalus, bet baisūnai yra pedofilai, o kad visa visuomenė tam „pasirašo“, tėvai patys atveda vaikus, tai apie ką kalbėti...“
Filme buvo parodyta keletas kadrų iš grožio konkursų, kuriuose dalyvauja itin jauno amžiaus mergaitės: gana dviprasmiškas vaizdas, kai rožine suknele apvilkti 6–8 metų mergaitė plojančiai publikai ne tik siunčia oro bučinius, bet ir tam tikromis judesių manieromis pabrėžia savo grožį: „Mes juk puikiai suprantame, ką reiškia tie negrabūs judesiai, kuriuos šios mergaitės mėgina daryti – jos imituoja judesius, kurie mūsų visuomenėje yra suvokiami kaip seksualios moters judesiai. Didžiausia problema, kad mergaitės siunčiamos į tą situaciją, o vėliau visos kitos problemos labai lengvai užauga“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Buvusi manekenė ir edukologė Aistė Jasaitytė-Čiaburiak apie modeliams keliamus reikalavimus ir tikrąsias išgyvenimo mados verslo užkulisiuose sakė: „Kai vykau dirbti Japoniją, man buvo 18 metų, ir žiūrėdama šį filmą net pagalvojau, kad mano kambarys buvo labai panašus į čia parodytą. Prieš išvykdama į Japoniją, tai buvo 1999-ieji, niekur nebuvau keliavusi, tai buvo pirmoji didžioji kelionė. Kai nesi matęs pasaulio, nežinai, ko tikėtis, prastai kalbi angliškai – jautiesi labai vienišas.“
Manekenė – tik pakaba?
Kas iš tiesų yra podiumu žingsniuojanti mergina – neabejotinas grožio etalonas ar tik savo kūną kūrėjui skolinanti moteris? „Suformuotas labai neteisingas mados verslo įvaizdis, kad tai nesibaigiantys grožio konkursai. Kas kartą savo agentūros merginoms pasakome, kad tapdamos medeliais jos netampa viešai pripažintomis gražuolėmis, tik įrankiais, kurie išreiškia kūrėjų vizijas. Ir tikrai ne kiekvieną kartą jos mato save gražias ir net ne taip, kaip pačios suvokia savo grožį“, – apie modelio darbo subtilybes kalbėjo modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjų Meda Jonaitytė ir pridūrė, kad manekenė demonstruoja ne save, bet drabužį.
„Pati dirbu šioje srityje daug metų ir matau dvi medalio puses. Neretai iš tiesų kyla klausimas „kas aš esu?“. Paskui ateina suvokimas, kad esi tas žmogus, kuris atlieka pakabos funkciją ar yra atsakingas už gražesnį prekės įpakavimą. Psichologiškai – tai sunkus momentas, bet toks yra darbas. Į šį darbą galima pasižiūrėti kaip į galimybę pamatyti pasaulį, pažinti talentingų žmonių, įgyti patirties“, – kalbėjo buvusi manekenė A. Jasaitytė-Čeburiak.
Pasiseka vienetams, kitos – aukojamos
Labai dažnai jaunų žmonių idealizuojamas modelio darbas iš tiesų nėra toks jau lengvas. Ne tik pinigai manekenėms nekrenta iš dangaus, bet ir sėkmingą karjerą padaryti šiame versle lemta toli gražu ne kiekvienai.
„Labai svarbu atskirti, apie ką kokiais žodžiais kalbame – menas, sugebėjimai, grožis ir pan. Būkime „biedni“, bet teisingi – tai galios piramidė, kuri gali egzistuoti tik kito žmogaus darbo, jo kūno išnaudojimo atveju. Filme pasakojama ne tik apie merginų situaciją, bet parodomas ir asmenų, kurie šioje piramidėje užima aukštesnę vietą, situacija. Jie savo darbą daro ciniškai, puikiai suvokdami savo veiksmus ir jų pasekmes“, – kalbėjo M. Jankauskaitė ir pridūrė, kad nuo tam tikrų sąvokų tikrai nereiktų apsvaigti, nes tai, kas labai estetiškai pateikiama madų žurnaluose, turi savo kainą.
„Taip, verslas, išnaudojimas ir prasimuša tik vienetai, o absoliuti dauguma paaukojama“, – apie situaciją kalbėjo M. Jankauskaitė.
Modelio darbas ir prostitucija
Niekam ne paslaptis, kad jaunos išvaizdžios modelio darbą dirbančios merginos dažnai atsiduria ir nepadorių ketinimų turinčių žmonių akiratyje, tačiau kur kas labiau glumina tendencija, kad kai kuriose šalyse toks papildomo uždarbio variantas itin populiarus.
„Tai labai aktuali tema, ypač dažnas reiškinys Rusijoje. Yra tekę bendrauti su ne viena modelių agentūra, kuomet pasakojamos istorijos apie dirbti ir „papildomai“ užsidirbti norinčias peneles. Vienos agentūros vadovas pasakojo, kad atvykusi dirbti mergina po kelių dienų užsuko pas jį į kabinetą pasikalbėti ir paklausė: „Kada aš pradėsiu dirbti?“ Vadovas nesuprato klausimo ir paklausė: „Ką turi galvoje, juk jau dirbi.“ Mergina rėžė tiesiai: „Ne, kada aš pradėsiu „visai“ dirbti?“ Tik vėliau paaiškėjo, kad Maskvoje dažni atvejai, kai modeliais dirbančios merginos paraleliai dirba ir prostitutėmis“, – pasakojo M. Jonaitytė ir pridūrė, kad Lietuvoje apie tokios atvejus nėra girdėjusi. Ji taip pat pridūrė, kad žinoma apie atvejus, kuomet prostitucija užsiiminėjančios merginos mėgsta prisistatyti modeliais, o tai kenkia tikrųjų šios profesijos atstovių įvaizdžiui.
