Įsibėgėjant brandos egzaminų sesijai, apie įsisenėjančias problemas švietimo sistemoje vis dažniau kalba ir abiturientai, ir jų mokytojai. Prie egzaminų užduočių palinkę dvyliktokai griebiasi už galvų, nes sako nebespėjantys pavežti perkrauto ugdymo programų vežimo. Abiturientų mokytojai irgi skėsčioja rankomis, kadangi teigia nesuprantantys, kodėl jų negirdi egzaminų rengėjai, rašo savatraštis „Šiauliai plius“.
Lietuvių kalbos egzaminas – eksperimentų karuselėje?
Didžiausia problema esą tame, kad jau kelinti metai vis keičiamas, atnaujinamas vienintelis abiturientams privalomas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas. Dažnus pokyčius matantys neužtikrintai jaučiasi tiek patys mokytojai, tiek mokiniai. Mokytojai sako banguojančiose mokyklinėse ugdymo programose nebematantys aiškios sistemos, o nuolatinis laukimas naujovių didina įtampą tiek jiems patiems, tiek ir mokiniams. „Iš esmės pokyčiai reikalingi, nes gyvename greitai besikeičiančioje visuomenėje, bet kas per daug, tas negerai. Reformos įneša sumaišties, įvairių nepatogumų. Ne veltui Antikos laikais blogai pasielgusiam žmogui buvo linkima gyventi reformų laikais. Kuo nusikalto lituanistai, kad jie vos ne kasmet išgyvena tam tikras reformas?“ – ironiškai klausia Šiaulių rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinės grupės pirmininkė Vita Šventickienė.
Prieš keletą metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikantys dvyliktokai rašydavo gramatikos testus, teksto interpretacijas, teksto suvokimo testus arba rašinį.
Būta metų, kai minėtos užduotys periodiškai pakeisdavo viena kitą arba būdavo duodamos iškart kelios. Tačiau 2011 metų rudenį nuspręsta, kad nuo 2012-ųjų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas keičiamas iš pagrindų – atsisakoma teksto suvokimo užduoties, o rašinys, tapęs vienintele egzaminavimo forma, padidėja iki 500-600 žodžių. Norėdamas egzamino rašinyje tinkamai atskleisti temą, dvyliktokas privalėjo remtis ir bent vienu iš privalomų autorių, jo kūryba.
Praėjusiais metais abiturientai galėjo rinktis – rašyti samprotavimo arba literatūrinį rašinį pagal vieną iš pasiūlytų keturių temų. Tuomet rašinyje dvyliktokas privalėjo tinkamai remtis bent vienu iš 7 egzamino užduotyje duotų lietuvių autorių. Vis dėlto pamačius, kad tai nėra protinga, kad toks platus autorių pasirinkimas mokinius blaško, šiemet abiturientams pateikiami tik trys autoriai. Pakitimų daryta ir dėl rašinio apimties.
Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė nesutinka, kad lietuvių kalbos egzaminas keičiamas per dažnai. Direktorės teigimu, nepaisant 2013 metais įvykusios egzamino korekcijos, iš esmės egzamino struktūra ir reikalavimai nepakito. „2014 metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotys buvo rengiamos pagal 2011 metais patvirtintą egzamino programą. Kitų šiuo metu vykstančių valstybinių brandos egzaminų programos taip pat patvirtintos 2011 metais. 2013 metais pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos punktai dėl autorių skaičiaus ir reikalaujamo parašyti rašinio apimties buvo tik bandymas rasti optimalų variantą, siekiant užtikrinti lygias galimybes visiems mokiniams“, – sako NEC vadovė S. Vingelienė.
Profesorė G. Čepaitienė: „Dvyliktokams svieste sviedžiama: gyvenimas yra rūstus“
Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė sutinka, kad programų pokyčiai yra neišvengiami. Tačiau ji atkreipia dėmesį, jog, kalbant apie mokyklas, visuomet reikia ieškoti geriausio varianto, atitinkančio ir besikeičiančio pasaulio iššūkius, ir naujas technologijas, ir mokinių brendimo pokyčius. „Gal tik trūksta dialogo su pedagogų bendruomene, įsiklausymo į nuolat prieš klasę stojančių mokytojų nuomonę, – sako profesorė, ne vieno mokyklinio vadovėlio autorė. – Kita vertus, nemąstoma, kokią įtampą kelia nuolatinė nežinia, kad kartais ta įtampa dar labiau sustiprinama šeimoje ar pačioje mokykloje. Kartais atrodo, kad iki abitūros mes mokinius tik saugom, tik žaidinam, vaje, kad tik nepervargtų, kad tik būtų įdomu, o dvyliktokams svieste sviedžiama: gyvenimas yra rūstus“.
Kalbinti patys abiturientai sako, kad jiems sunkiai perkandamu riešutu tapo ne tik itin platus lietuvių kalbos programoje bei brandos egzamine apibrėžtas privalomų autorių sąrašas, bet ir apskritai pats mokymosi, pasiruošimo egzaminams tempas. Šiemetiniams išbandymams besiruošianti abiturientė Ligita teigė, kad tiek jai, tiek jos bendraklasiams atrodo, kad prieš pat egzaminus krūvis buvo sunkiai pakeliamas. „Aš, kaip tiesiogiai patirianti jau vykusių ir dar manęs laukiančių egzaminų įtampą, pastebiu, kad švietimo sistema egzaminų programą rengia šiek tiek neapgalvotai. Jei mes, abiturientai, norime gerai išlaikyti visus egzaminus, turime ir naktimis nebemiegoti. Suprantu, jei mokinys pasirenka tik du arba tris egzaminus, tačiau jeigu keturis ar penkis… Tuomet krūvis – milžiniškas“, – sako abiturientė.
Jos bendraamžis Justinas pastebi ir kitus niuansus. Vaikinas sako, kad sunkiausia nusiteikti artėjančiam iššūkiui ir suprasti, jog išlaikytų egzaminų rezultatai darys didelę įtaką tolimesniam jo, jauno žmogaus, gyvenimui. „Dar blogiau, kai didžiąją dalį laiko, praleisto mokykloje, mokytojai tave ruošia pagal vieną programą, o iki egzamino likus tik porai ar net mažiau metų sužinome, kad visa programa ir pats egzaminas, kurio laukėme, kuriam ruošėmės, staiga keičiasi. Tai tikrai nėra malonu, tai įneša be galo daug sumaišties“, – sako dvyliktokas Justinas.
Dabartine tvarka nepatenkinti ir vertintojai
Prasidėjusi egzaminų karštinė primena ir daugiau problemų. Vieną jų į dienos šviesą kelia mokytojai lituanistai, netrukus taisysiantys mokinių egzaminų darbus. Esą jau pernai taip buvo, kad kone pagrečiui vyksta ir dešimtokų lietuvių kalbos patikra raštu, ir dvyliktokų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas. Panaši situacija, panašu, bus ir šiemet. Tiesa, gal reiktų sakyti, kad ne tiek pagrečiui vyksta patys egzaminai, o juos vertinančių mokytojų darbai suplanuoti taip, kad darbai taisomi pagrečiui.
„Tai yra absurdas, ypač dirbant mažesnėje mokykloje, kurioje nėra daug lituanistų. Juk nėra taip, kad vieni galėtų taisyti tik dešimtokų, o kiti – dvyliktokų darbus. Jau pernai dešimtokų darbus vos ne savaitgalį taisėm, kadangi pirmadienį reikėjo važiuoti vertinti ir dvyliktokų darbų. O ir tuos, ir tuos egzaminų rezultatus reikia pateikti laiku“, – piktinasi mokytoja Daiva. Ji sako, kad dar žiemą Šiaulių J. Janonio gimnazijoje vykusiame egzaminų projekto pristatyme pedagogai kėlė šį vertinimų dubliavimo klausimą, tačiau aiškaus atsakymo iš NEC atstovų, kaip būtų galima spręsti aptariamą problemą, nesulaukė.
Šiaulių rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinės grupės pirmininkė V. Šventickienė irgi sako, kad problemų, beveik vienu metu taisant dešimtokų bei dvyliktokų mokyklinio ir valstybinio brandos egzamino darbus, yra. „Šiemet ypač tai pajusiu, nes dalyvauju visuose trijuose darbų taisymuose. Suspėti, žinoma, įmanoma, bet klausimas – kokia vertinimo kokybė bus pasiekta? Visus darbus taisant reikia atidumo, dešimtokų irgi, o ar įmanoma būti atidžiam, kai jau dabar jaučiamas didžiulis nuovargis nuo mokinių darbų taisymo. Mokau ir dešimtokus, ir dvyliktokus, kuriuos noriu deramai paruošti, dėl to mokiniai daug rašo, o aš taisau“, – sako lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.
Svarbi ne tik vertintojų nuomonė
Savaitraščio „Šiauliai plius“ žurnalistai kreipėsi į NEC vadovę klausdami, kodėl neatsižvelgiama į mokytojų pastabas. „Jūsų formuluojamas klausimas tikrai yra aktualus, tačiau kitų variantų šiuo metu neturime. Toks dešimtokų patikrinimo ir brandos egzamino vykdymo bei vertinimo tvarkaraštis sudėliojamas atsižvelgiant ne tik į valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo procese dalyvaujančių mokytojų nuomonę, bet ir į pagrindinio bei vidurinio ugdymo programų bendruosius ugdymo planus, kurie reglamentuoja ugdymo proceso trukmę. Taip pat atsižvelgiama ir į Lietuvos gimnazijų asociacijos Tarybos pozicijas, LAMA BPO lūkesčius dėl brandos egzaminų rezultatų skelbimo datų“, – situaciją komentuoja S. Vingelienė.
Egzaminas – (ne)tinkamas ginklas prieš beraščius?
NEC vadovė S. Vingelienė teigia, kad jokių kitų didelių pokyčių šių metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine nebuvo numatyta. Išskyrus nebent tai, kad iki 2020 metų siūloma suvienodinti kalbos taisyklingumo vertinimo kriterijaus reikalavimus mokiniams, besimokantiems tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokomąja kalba. Laukia ir dar vienas gana svarbus žingsnis – siūlymai griežtinti kalbos taisyklingumo vertinimą abiturientų egzamino rašinyje.
Būtent dėl paskutinio planuojamo pokyčio tarp pedagogų irgi verda aistros. Mokytojai teigia, kad toks žingsnis ne tik neišspręs visuomenės neraštingumo problemos, o dar labiau apsunkins abiturientus ir jų mokytojus. Pedagogų teigimu, nelogiška, kad keičiama tik egzaminų vertinimo tvarka, o ne pati ugdymo programa.
„Kiek žinau, žemesniųjų klasių mokytojai daug kur atsisakę diktantų, atpasakojimų. Vaikai labai fragmentuoti, nejaučia sistemos. O be sistemos, tai ir be sistemos…“ – teigia humanitarinių mokslų daktarė G. Čepaitienė. Panašias mintis išsako ir lietuvių kalbos mokytoja V. Šventickienė. „Griežtinti reikėtų pradėti tuomet, kai bus pirmieji požymiai, kad keliamasi iš neraštingumo liūno, kai paaugs nauja karta, kuri mokėsi pagal naujas programas ir joms pritaikytus vadovėlius. Dabar chaosas programose, vadovėliuose, o kalti vaikai ir jų mokytojai“, – apie nelogiškus sprendimus bausti abiturientus dėl neraštingumo, kai nėra tinkamų ugdymo programų, kalba lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.
Švietimas ritasi į pakalnę
Profesorė G. Čepaitienė, kalbėdama apie prastėjantį visuomenės raštingumą, atkreipia dėmesį ir į pačių mokinių abejingumą. „Manyčiau, kad daug kur nebeliko mokinių atsakomybės už jų veiklą. Mokykloje „viskas turi būti įdomu“. O kaip gyvenime? Ar tai, kas neįdomu, nebūtina atlikti? Kuriame iliuziją, kad visur ir visada galėsi pasirinkti tai, kas miela, įdomu. O kaip tada su pareigomis (visur: šeimoje, darbe, visuomenėje)? Čia neraštingumas tik dalis ydingos praktikos. Vaikas nuo mažens turi būti pratinamas turėti pareigas ir jas atlikti dorai. Ar vertinamas mokinių padorumas, atsakomybė? Kol to nėra, nėra ir rezultatų (ne tik gimtosios kalbos, bet ir visų kitų dalykų)“, – sako profesorė.
Žvelgdama į apskritai visą Lietuvos švietimo sistemą, G. Čepaitienė teigia, kad padėtis yra suprastėjusi, ypač per penkerius paskutinius metus. „Į švietimo sistemą įsibrovę „krepšeliai“ daug kur nubraukė mokinių motyvaciją, mokytojai priversti dirbti pagal kelias programas toje pačioje klasėje neturėdami pagalbininkų (o egzaminai kažkodėl pagal vieną programą), mokyklos taupo, bendras kultūrinis lygis daug kur smukęs. Net Šiaulių mokyklas baigę mokiniai neretai nežino mieste esančių muziejų, nebuvę teatre. Kokį pasaulio supratimą jie turi? Fragmentiškas žinias?“ – klausia profesorė, humanitarinių mokslų daktarė G. Čepaitienė.
Mindaugas Malcevičius
