Mintys bei planai apie ypatingą, kitokią nei įprasta, vasarą mano galvoje ėmė suktis jau seniai. Viskas prasidėjo, kai „iškankinta” pabodusios rutinos nusprendžiau, jog būtent ši vasara turi būti toji išskirtinė.
Itin viliojo noras pabėgti nuo nuotaiką žudančios kasdienybės, pakeisti aplinką, įgyti patirties, praplėsti draugų ratą bei, žinoma, pašėlusiai paatostogauti. Svajojau apie nepamirštamas akimirkas ir įkvepiančius įspūdžius. Planas – išvyka į užsienį. Teko girdėti įvairių atsiliepimų, nuomonių. Kita vertus, kas iš tų pasakojimų, jei nepatiri visko savo kailiu? Ką gi, nieko kito nebeliko – pasiryžimas bei lūkesčiai buvo per dideli, jog neįgyvendinčiau ilgai brandintos svajonės. Lagaminai sukrauti, bilietai įsigyti, atsisveikinimo vakarėlis suorganizuotas – iki, Lietuva! Yassou, Cyprus!
Kaip jau supratote, mano naujieji laikinieji namai – Viduržemio jūros sala Kipras. Tiksliau, nedidelis poilsinis miestelis Ayia Napa. Šį pasirinkimą nulėmė troškimas išvykti į visiškai kitokią nei Lietuvoje atmosferą, bent keliems mėnesiams įsilieti į nepatirtą gyvenimo ritmą, pažinti naują gyvenimo būdą. Galimybė pasijusti visiškai savarankiška, pačiai atsakingai planuoti savo laiką, veiklą, pajamas, išlaidas, taip pat buvo didžiulė paskata. Jau dabar neabejodama galiu teigti, kad tokios kelionės – puiki proga įgyti naudingos patirties bei suvokti savarankiško gyvenimo ypatumus.
Kipre gyvenu dar tik 3 savaites, tačiau jaučiuosi lyg patekusi ten, kur man ir lemta būti atostogų metu – saulė, jūra, įspūdingi vaizdai, nesibaigiančios linksmybės, skaniausia kada nors ragauta braškių margarita, ilgos dienos ir dar ilgesnės naktys, šokiai nepailstant iki paryčių, vakarėliai paplūdimyje, nardymas. Taip – aš namie!
Jurgos Aidukaitės nuotr.
Šis ritmas taip greitai įtraukė, jog nebeįsivaizduoju, kaip dabar galėčiau gyventi kitaip. Žinoma, nemanykit, jog čia vien atostogauju. Juk tikslas buvo ir įsidarbinti. Tiesą sakant, skrendant labiausiai neramino laukiančios darbo paieškos. Kur reikės bandyti, ar iš viso pavyks jį susirasti. Na, teko patirti nemažai nuotykių. Pirmąjį darbą susiradau jau antrą buvimo Kipre dieną. Ramiai sau žengiau dar nepažįstamom gatvėm, kol netikėtai prišoko greitakalbis, iki ausų išsišiepęs kiprietis. Jam visai nerūpėjo, jog nesuprantu vietinės kalbos, nors tai bandžiau pasakyti kokius keturis kartus įvairiais būdais – angliškai, rusiškai, net lietuviškai. Po kokių 3 minučių linksmuolis pagaliau pastebėjo, jog jo greitakalbė man visiškai nesuvokiama. Tada ėmė atsiprašinėti ir teisintis, jog darbų gausa visiškai susuko galvą. Angliškai bendrauti buvo kiek paprasčiau. Tiksliau, bendravimas pagaliau virto abipusiu.
Taigi grietakalbis paklausė, ką čia veikiu, kuo užsiimu. Išgirdęs, jog ieškau darbo, pasiūlė užsukti į šalia esantį viešbutį. Bravo – prie įėjimo besipuikuojantis užrašas "staff wanted" nudžiugino. Taigi kitą dieną jau keliavau į tą patį viešbutį kaip darbuotoja. Pabandžiau – nepatiko, tad dar kartą susiruošiau į medžioklę. Šįkart sėkmingiau. Įsidarbinau suvenyrų parduotuvėje ir esu labai patenkinta – malonus bosas, draugiškas kolektyvas, taip pat puiki darbo vieta: pats miesto centras. Darbas vakarinis kaip ir daugumos čia atvažiavusių, todėl dieną galiu mėgautis kiprietiškais malonumais – saule ir paplūdimiu.
Beje, jau po kelių dienų buvau pakviesta į maloniojo boso gimtadienio vakarėlį, kurį jis surengė parduotuvės personalui populiariausiame visame Kipre meksikiečių restorane. Tai itin džiugiai nustebino, nes esu prisiklausiusi nemažai istorijų apie bosus siaubūnus, kurie daugiau nieko neveikia, tik šūkauja ir įsakinėja. Puikiai praleidome laiką, artimiau susipažinome, išgirdau įvairių istorijų "iš ilgamečio parduotuvės gyvenimo": kaip keistiems klientams teko gan ilgai įrodinėti, jog tai parduotuvė, o ne viešbutis ir nakvoti čia TIKRAI negalima, kaip viena darbuotoja buvo pasiryžusi užimti boso pareigas ir net bandė jį nunuodyti, kaip kartą šalia esančiame skvere įvyko mafijos bosų susišaudymas.
Oho, laukia nuotykingas metas! Pakartotino mafijos bosų susitikimo mielai išvengčiau, bet smagių klientų turėčiau prisižiūrėti iki soties. Taigi darbo paieškų išvada, o kartu ir patarimas labai paprasti: būtina į jas pasinerti pozityviai nusiteikus ir jokiu būdu nenusisvilti po kelių nesėkmingų bandymų. Na, darbas yra darbas. Pabosta, lauki nesulauki laisvadienių, kad ir koks jis bebūtų. Vis dėlto labiau vertini ir išnaudoji poilsiui bei linksmybėms skirtą laiką, tad vien dykaduoniauti tikrai neverta.
Smagu tai, jog šiais metais Kipre itin daug lietuvių. Jau spėjome susiburti, dažniausiai organizuojame vakarėlius naktiniame paplūdimyje. Žinoma, draugų ratas plinta sparčiai – susiradau pažįstamų iš Graikijos, Anglijos, Vengrijos, Norvegijos, Rumunijos, Ukrainos ir net Irako. Iš tikrųjų susipažįstama visur – parduotuvėje, kai nepasieki viršutinėje lentynoje gulinčių mėgstamiausių dribsnių pakelio ir tenka prašyti pagalbos. Paplūdimyje, kai jau pirmą atvažiavimo dieną su drabužiais bei telefonu rankoje sugebi išsitiesti jūroje (kas galėjo įtarti, kad tos mažos uolos tokios slidžios) ir taip susilauki aplinkinių dėmėsio. Darbo vietoje, kai tenka „įjungti“ nuolatinę šypseną ir milijoną kartų ištarti "hallo, have a look!". Deja, dauguma žmonių, ypač atostogaujantys, nuotykių ištroškę vyrukai, minėtąjį "have a look" kažkodėl supranta ne kaip siūlymą pažvelgti į ant stalo besipuikuojančius suvenyrus, bet kaip prašymą įvertinti tavo išvaizdą.
Gatvėje, kai skubiu žingsniu stengiesi pagaliau pasiekti išsvajotąją kondicionieriais vėsinamą patalpą ir esi sustabdoma pro šalį važiuojančio motociklo ir nepaleidžiama, kol sutinki važiuoti drauge (teisinamasi kilniais tikslais – toks karštis, tokia saulė – tiesiog draudžiama būti gatvėje lyg grėstų nudegimas ar koks vidinis sprogimas). Ir, žinoma, populiariausia naujų pažinčių vieta – klubai, klubai, klubai.
Jurgos Aidukaitės nuotr.
Jų čia visa galybė! Iš tikrųjų viena miestelio dalis – vien klubai, barai, restoranai, todėl naktinis gyvenimas itin aktyvus. Pasirinkti tikrai yra iš ko – nuo legendinio filmuko "Flinstones" įkvėpto "Bedrock", kuriame aplinka, padavėjai ir net lankytojai tampa animaciniais herojais, itin smagaus "Carwash", kuriame skamba senos, visiems gerai pažįstamos ir puikiai nuteikiančios dainos bei rengiami pašėlę putų vakarėliai, kuriuose linksminamasi pasipuošus pliažine apranga, iki įspūdingojo "Castle", didžiausio klubo visame Kipre, kuris atrodo kaip tikra pilis, o svarbiausia, – sugeba patenkinti net išrankiausiųjų muzikinius pageidavimus: gali pasirinkti iš trijų milžiniškų salių ir šokti tau labiausiai patinkančioje aplinkoje bei niekad nepailstančių dievinamo "River Reggae", kuriame susirenkama jau tekant saulei, taškomasi baseinuose, o linksmintis baigiama apie 8 valandą ryto.
Būtent tokiu metu dažniausiai parsirandame namo. Vasarinis Kipras – jaunimo iš įvairių pasaulio šalių susirinkimo vieta. Kas belieka – dirbame, atostogaujame, linksminamės.
Vis dėlto po truputį imu ilgėtis to, kas liko Lietuvoje – mylinčių ir mylimų, naktinio Vilniaus ramybės, namų, kuriuose viskas taip artima ir pažįstama, važinėjimo dviračiu, kulinarinių mamos šedevrų, gaivaus, bet ne žvarbaus vėjo ir net lietaus, kurio Kipre paprasčiausiai nebūna. Kol kas ilgesys nėra įkyrus ar kankinantis, nes jį slopina vis nauji potyriai bei išgyvenimai. Tačiau negaliu nuspėti, kokios nuotaikos vyraus ateityje.
Šis dienoraštis rašytas merginai būnant Kipre. Ji jau grįžo į Lietuvą, o savo rankraštį perdavė mums.
Laukite tęsinio.
Miglė Bielinytė
