Jaunimas – visuomenės ateitis! Ir tai nėra tik skambus šūkis. Jaunoji karta suvokia šios minties esmę, jaučiasi atsakinga už tai, kas šiandien vyksta mūsų valstybėje ir nori prisidėti prie kūrimo to, ką būtų galima pavadinti pamatais būsimiems vaikams ir vaikaičiams.
Jausdama pilietinę pareigą, tikėdama, kad studentų balsas yra girdimas, Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės Mykolo Romerio universiteto padalinys (ELSA MRU) spalio 17 dieną surengė diskusiją viena svarbiausių šiųdienos aktualijų - ,,Tarėjų institutas: kaip tai įgyvendinti?“. Diskusijoje įdomias nuomones išsakė politologas, Mykolo Romerio universiteto lektorius A. Medalinskas, to paties universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas doc. dr. A. Gutauskas, gerbiamas Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys prof. Vladas Vilimas bei teisės studentai.
Renginyje, prasidėjusiame mintimis, jog teismų sistema yra labai uždara ir turinti neįtikimai didelį nepasitikėjimo procentą visuomenėje, buvo siekta atsakyti į klausimą, ar apskritai šis institutas reikalingas Lietuvoje. Jei taip, koks modelis turėtų būti pasirinktas, kokiose bylose tarėjai turėtų dalyvauti, ar jiems būtų taikomas išsilavinimo cenzas, sankcijos už netinkamą tarėjo pareigų vykdymą ir kt.
Pirmiausia derėtų pasakyti, jog šis institutas būtų priemonė, padėsianti skatinti Lietuvos visuomenės įsiliejimą į valstybės gyvenimą, pasitikėjimo ir tikėjimo savo valstybe didinimą. Manytina, kad tarėjas, atstovaujantis visuomenę, jaustų jos pasitikėjimą. Tai būtų lyg garbės pareigos. Žinoma, atsakomybės jausmas taip pat neturėtų likti už borto. Tai supratę diskusijos dalyviai teigiamai vertino galimybę už netinkamą pareigų vykdymą tarėjams taikyti sankcijas (baudas ar pan.). Tačiau į klausimą, kaip tai turėtų būti pamatuota, atsakyti pasirodė per sudėtinga.
Kalbant apie tai, kokio pobūdžio bylose tarėjai galėtų ar privalėtų dalyvauti, diskusijoje daugiau vyravo nuomonė, kad galbūt tarėjai bylose turėtų būti specifinių žinių turintys visuomenės astovai. Buvo sutikta, kad labiausiai tarėjai reikalingi administracinėse bylose. Tarėjus taip pat nesunku įsivaizduoti ir darbo pobūdžio bylose, ar kur sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečiais. A. Gutauskas teigė nelabai įsivaizduojąs tarėjs baudžiamosiose bylose. Bet kuriuo atveju, dalis diskusijoje pasisakusių studentų palankiai vertino tokį institutą, teigdami, kad teismas būtų įpareigotas atidžiau žiūrėti bylos asplinkybes, labiau įsigilinti į situaciją.
Diskutuojant tokia tema nebuvo galima nepakalbėti apie pasirinktiną modelį. Atsakant į klausimą, ar tai turėtų būti teisėjų patarėjai ar lygiaverčiai partneriai, nuomonės išsiskyrė. Galbūt todėl, kad buvo sunku įsivaizduoti, kokia dalimi būtų privalomas patarėjo balsas. Tuo tarpu imant lygiaverčių partnerių principo modelį kilo klausimas, ar nebūtų taip atvertas kelias nukrypimui nuo legalumo. Tad kalbant apie modelį, vienos nuomonės nebuvo prieita. Tik buvo nuspręsta, kad tarėjai turėtų būti rotuojami ir šiose pareigose tegalėtų būti tam tikrą nustatytą laiko tarpą, remiantis nemenką patirtį šiuo klausimu turinčių valstybių patirtimi, tai galėtų būti 2 – 3 metai.
Kita vertus, pripažinus, jog teismų tarėjų atrankos mechanizmas turėtų būti ganėtinai griežtas, A. Gutauskas suabejojo lietuvių tautos mentalitetu ir teigė nematantis tokių žmonių, kurie galėtų padėti vykdyti teisingumą. Jam oponavo A. Medalinskas teigdamas, jog jau šiandien matantis visuomenininkų, galinčių būti tarėjais. Studentai šiuo klausimu turėjo skirtingas nuomones, nenuostabu, kadangi kiekvienas tokius dalykus vertina per savo prizmę. Tačiau šios diskusijos organizatorė Inga Burmistrovaitė griežtai laikėsi savo pozicijos, su kuria daugelis turėtų sutikti, kad net ir nesant šiandien Lietuvoje potencialių teismų tarėjų, šviesti visuomenę, diegti pilietines vertybes bei skatinti bendrumo jausmą reikia nedelsiant. Būtina, kad žmonės pasijustų šios valstybės šeimininkais jau dabar.
Dar vienas renginyje keltas klausimas buvo susijęs su teismų tarėjų instituto teisiniu reglamentavimu. Buvo klausiama, ar norint įvesti tarėjų institutą Lietuvoje, reikia Konstitucijos pataisos, ar pakanka įstatyminės nuostatos? Atrodytų, kad mūsų Konstitucija tokio instituto lyg ir nedraudžia, nepasakydama, kad teisėju gali būti tik profesionalus teisininkas. Tačiau kaip tik taip yra išaiškinta KonstitucinioTeismo. Po tokio prof. Vlado Vilimo pareiškimo niekam nekilo abejonių, kad siekiant įvesti tarėjų institutą Lietuvos Respublikoje, Konstitucijos pataisa tiesiog būtina.
Kaip ir profesionalių teisininkų, politikų tarpe, taip ir šioje diskusijoje nebuvo prieita vienos nuomonės tarėjų instituo įteisinimo mūsų valstybėje klausimu. Nenuostabu, nes yra ganėtinai sunku kažką pasakyti ar vertinti, kai negalima užsikabinti už kažko konkretaus, kadangi viskas dar tik ieškojimų ir, viliuosi, atradimų kelyje.
Pabaigai norėčiau pacituoti dar diskusijos pradžioje išsakyta A. Medalinsko mintimi, jog „galbūt teisėjai, virdami savo sultyse, labai atitolsta nuo bendrų visuomenės problemų“, be to, Lietuvoje „trūksta visuomeninio kontakto – gyvo nervo jutimo, kokį galėtų turėti teismų tarėjas, atėjęs iš visuomenės.“ Paneigti tokią nuomonę būtų sunku. Tad matant valstybės teismų sistemoje esantį sopulį, reikia imtis veiksmų ir jį gydyti. Visai nesvarbu, jei tas veiksmas nebus tarėjų instituto įteisinimas. Svarbu, kad būtų imamasi ko nors konkretaus ir nedelsiant. Todėl raginu visus pagalvoti apie tai, ką kiekvienas galime padaryti, juk būtent nuo to ir prasideda pasitikėjimas savimi, kitais, visuomene, savo valstybe...
