Nemokamas mokslas, stipendija, pora dešimtinių per mėnesį kainuojantis kambarys, trys litai už pietus bei dyka kelionė namo – studijuoti Tauragės profesinio rengimo centre (PRC) apsimoka. Nereikia pamiršti ir to, kad specialistai, kurie ruošiami šioje švietimo įstaigoje – darbo rinkoje paklausūs. Ne taip, kaip vienas po kito universitetuose kepami teisininkai ar vadybininkai. Prisiminusi savo pelėsiais apsitraukusį bendrabučio Vilniuje dušą bei pusės amžiaus senumo interjeru dvelkiantį kambarį, nusprendžiau apsilankyti praėjusiais metais renovuotame PRC bendrabutyje. Kaip iš tikro gyvena Tauragės studentija?
Dykai arba už kelis litus
Tauragės PRC bendrabutyje galima apgyvendinti šimtą trisdešimt mokinių. Šiuo metu dvidešimt penkiuose kambariuose apsistoję jų šimtas. Vaikinų – kiek daugiau. Apgyvendinimo sąlyga vienintelė – būti kilusiam iš už Tauragės rajono ribų. Kaip teigia PRC administracijos darbuotoja Vilma Liorančienė, profesinio išsilavinimo PRC siekia moksleiviai iš Raseinių, Kelmės, Pagėgių, Šilalės, Šilutės, Telšių, Klaipėdos, Kauno bei kt. rajonų, o kelionė į namus jiems nieko nekainuoja.
– Su Tauragės autobusų parku esame sudarę sutartį. Visos kelionių į namus išlaidos mokiniams yra kompensuojamos. Su kitų įmonių autobusais kelionės bilietas kainuoja perpus mažiau, – vieną iš šiltnamio sąlygų atskleidė V.Liorančienė.
Nemokamos PRC moksleiviams ne tik kelionės namo, bet ir vadovėliai. PRC nerenkamos jokios rinkliavos, o daugelis mokinių, berods tie, kurių vidurkis viršija šešetą, gauna 99 litų stipendiją.
Nutariau apsilankyti 30 metrų nuo pačio PRC nutolusiame, praėjusiais metais renovuotame bendrabutyje. Atgavus nepriklausomybę jų buvo du, dabar likęs tik vienas.
Bendrabučio administratorė Jolanta mane pasitiko budėtojos Marytės kambarėlyje prie laukinių durų. Sargės budrumu įsitikinau netrukus – pro ją norėjo prasmukti keletas svečių. Marytės širdies nesuminkštino nei bendrabučio gyventojų, pas kuriuos ir užsuko draugai, prašymai, nei svečių siūlymas palikti savo rankines ar telefonus. Nepadėjo nei pažadas užtrukti tik valandėlę.
– Neturi dokumento, tad negaliu įleisti. Pažįstu juos visus kaip nuluptus – turiu gerą regimąją atmintį, – man paaiškino aštuonis metus budėtoja dirbanti Marytė.
Nori į dušą? – užsirašyk
Ekskursiją po patalpas administratorei Jolantai padėjo vesti bendrabučio gyventojų auklėtojas Linas. Įdomu. O kokios yra auklėtojo funkcijos? Jis padeda organizuoti šventes bei renginius, kasdien patikrina, ar visi išėjo į paskaitas, ar į ketvirtame aukšte apgyvendintų merginų kambarius neprasmuko koks nekviestas svečias, ar neužsidegė keptuvėje paliktos kepti bulvės.
– Taip, merginas į viršutinį aukštą perkėlė saugumo sumetimais. Rugsėjo mėnesį būna labai įdomu stebėti. Vietiniai atvyksta apžiūrėti, kokių „fuksių“ į bendrabutį užvežė. Apsišniukštinėja ir aprimsta. Nekviestų svečių vėliau apmažėja, – į mano klausimą, ar merginos apgyvendintos aukščiausiai dėl to, kad būtų sunkiau į jų kambarius patekti pro langus, šyptelėjęs atsakė Linas.
O savaitgaliais moksleiviai nenori užsibūti mieste? Pasirodo, ne. Penktadieniais bendrabutis ištuštėja, tad ir kovų su panorusiais atšvęsti savaitės pabaigą jaunuoliais nekyla. Kaip pajuokavo Linas, savaitgaliais jie „pabaliavoja“ grįžę į savų namų daržines.
Mums besikalbant į budėtojos kambarėlį nosį kyštelėjo vaikinas. Šis paprašė rakto nuo dušo. Norint nusimazgoti kojas, reikia užsirašyti? Įdomi tvarka. O kada rakinamos bendrabučio durys?
– Dušai pas mus – rūsyje. Viską žymimės. Kas kada pasiėmė raktą, kas kada grąžino. O į bendrabutį studentai turi grįžti iki 22 valandos, vasarą – kiek vėliau. Supraskite, kai kurie PRC mokslus pradeda mokyklose baigę dešimt klasių. Tad nemaža dalis gyventojų – nepilnamečiai. Juos reikia prižiūrėti bei kontroliuoti, – paaiškino administratorė Jolanta.
Dar viena įdomi detalė. Apie pusę aštuntos ryto bendrabučio gyventojus pažadina žadintuvas – skambučiu iš miego moksleivius pakelia budėtoja. Kad tik kas nepavėluotų į paskaitas.
Interjeras – gyventojo reikalas
Ekskursiją pradėjome nuo poilsio kambario. Jame – keturi kompiuteriai, televizorius bei maža bibliotekėlė. Linas suskubo informuoti, jog nedidukėje spintelėje išdėliotomis knygomis domisi tik du bendrabučio gyventojai. Tarnauja ji labiau kaip kambario dekoracija.
– Pažiūrėkite pro langą. Matote, ten kur dega šviesos – PRC centro sporto salė. Turime ir „štanginę“ – čia gyvenantieji gali bet kada joje sportuoti. Dykas sporto klubas šalia namų – privalumas ar ne? – retoriškai manęs paklausė bendrabučio auklėtojas.
Aplankėme keletą apgyvendintų kambarių. Viename jų filmą žiūrėjo du būsimi automechanikai, kitame indus po vakarienės dėliojo trys trečiakursiai, trečiajame pustuščiame kambaryje vaikinas laiką leido prie kompiuterio. Visi jie tvirtino esantys patenkinti gyvenimo sąlygomis bendrabutyje.
Ketvirtajame aukšte, dviejų pirmakursių merginų kambaryje aptikau besisvečiuojančius du trečiakursius vaikinus. Paklausti apie pramogas Tauragėje, moksleiviai pajuokavo, jog didžiausia jų – pasivaikščiojimas iki šalia esančios „Norfos“ ir atgal. Beklausant prisiminimų apie rugsėjį vykusias pirmakursių krikštynas, akys užstrigo už ryškiai žaliomis gėlėmis puoštų kambario sienų. Ar leidžiama pakeisti kambario interjerą? Pamenu, Vilniuje negalėdavau net plakato pasikabinti.
– Žinoma. Juk PRC studijuoja apdailininkai. Jiems tai – gera praktika, – paaiškino man Linas.
Pietūs už 3 litus
O ką moksleiviai valgo? Ar koridoriuose sklinda įprastas bendrabučiams keptų bulvių kvapas?
– Turime po virtuvę kiekviename aukšte. Tačiau jose retai kas apsilanko. Karaliauja mikrobanginių patiekalų meistrai. Šaldyta pica, sriubos, tiksliau, sriubikės, kaip jie jas vadina, iš pakelių, sumuštiniai – pagrindinis šiuolaikinio studento maistas. Tiesa, mažiau tinginčios merginos kiaušinienę ar bulvių kartais išsikepa. Tik kefyro, kaip anksčiau, niekas nebegeria, – mums bežygiuojant link vienos iš virtuvių bendrabučio gyventojų maisto racioną nupasakojo Linas.
Anot jo, pavalgyti moksleiviai neretai prisimena tik naktį. Dažnai puodai pradeda tarškėti jau gerokai po devintos valandos vakaro.
– Nuskutau kartą bulves ir pasiunčiau kambariokus kepti. Labai jau greitai jie grįžo. Kažkas paliko virtuvėje bebaigiančias ant viryklės skrusti daržoves ir trumpam išėjo. Kambariokai tiesiog sukeitė keptuvių turinį, – dažną istoriją iš savo studentavimo laikų prisiminė Linas.
Bendrabučio virtuvė – nedidukė. Joje – tuščia spintelė, stalas, pora kėdžių ir viryklė.
– Pastebėjot, virtuvinis kampas vadinasi „Šilutė“. Turėjau ir aš tokią senais laikais. Oi, ir nežiūrėkit į tą sutrupėjusią plytelę, neseniai čia ta nelaimė įvyko, – pagavęs mano žvilgsnį išpyškino Linas.
Matyt, virtuvės interjerui skiriama mažiausiai dėmesio dėl to, kad joje retai kas lankosi.
Kai baigiasi tėvų iš namų sudėtos maisto atsargos, anot auklėtojo, bendrabučio gyventojai eina pietauti į PRC valgyklą. Kompleksiniai pietūs, tai yra, sriuba, šnicelis, kompotas ir desertas, ten kainuoja tiek, kiek vienas geresnės duonos kepalėlis – 3 Lt. Šiltnamio sąlygos, argi nesakiau?
Praktikuojasi PRC grožio salone
Paskutiniame aplankytame kambaryje susipažinau su batakiške Justina ir jurbarkiške Aiste. Pirmoji PRC studijuoja jau antrą specialybę: baigusi virėjo programą panoro išmokti kosmetologės amato. Antroji – būsimoji kirpėja. Abi pasidžiaugė nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio PRC mokymo klasėse veikiančiu grožio paslaugų salonu.
– Klientas moka tik už profesionalias medžiagas, kurias sunaudojame. Už darbą užmokesčio neimame – mums tai praktika. Vyriškas kirpimas kainuoja 5 Lt, plaukų dažymas – apie 12 Lt (gramas dažų – 35 ct), antakių sutvarkymas – 3 Lt, manikiūras – 8 Lt, veido valymas – apie 20 Lt. Visas kainoraštis pakabintas apačioje prie durų, – tikriausiai pigiausio grožio salono Tauragėje įkainius išdėstė merginos. – Mūsų klientai – dėstytojai, kurso draugai, miestelėnai. Už suteiktą paslaugą „mušame“ kvitą, tad kartu išmokstame valdyti ir kasos aparatą, pildyti apskaitos žurnalą. Praėjusiais metais Tauragės miesto dienų šventės metu visiems panorusiems už 1 Lt darėme šukuosenas. Praktika PRC įdomi
Į mūsų pokalbį staiga įsiterpęs Linas pajuokavo, kad kirpėjos dažnai praktikuojasi ir bendrabutyje. Kartais koridoriuose per plaukų lakų bei dažų miglą net kvėpuoti sunku darosi.
Atsisveikindama Justina tarstelėjo, jog bendrabutis jai – vienintelis dalykas, dėl ko ji baigusi virėjų programą vėl grįžo į PRC. Sąlygos geros, o ir draugų atrasta nemažai.
O kiek gi kainuoja nakvynė šiame bendrabutyje?
– 60 ct per dieną, tai yra, dvidešimt litų per mėnesį, – mane nustebino Linas.
Kaip sakoma, gyvenk ir žvenk. Gaunat 99 Lt stipendiją bei tėvų pašalpą maistu, lieka pinigėlių ir pramogoms.
Karolina STAŽYTĖ
