Alvydas JANUŠEVIČIUS
Šiaulių universiteto studentai kiekvienais metais tradiciškai susirenka švęsti Kūčių pagal visas tradicijas. Kūčias įprasta švęsti šeimos rate, tačiau studentai tampa kaip tikri giminės. O jei dar visus vienija noras pažinti savo krašto tradicijas, tuomet Kūčios – viena nuostabiausių švenčių.
Prausėsi dainuodami
Studentai susibūrė universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“ patalpose. Atsinešė iš anksto pasigamintų tradicinių valgių. Šventės šeimininkės – Ieva ir Rita. Ieva paklojo ant stalo šieno, atvežto iš savo gimtojo Pandėlio (Rokiškio rajonas). Užklojo staltiesę, sudėliojo valgius, uždegė žvakes iš bičių vaško.
Abi vakaro šeimininkės ir pasitinka kiekvieną atėjusį šventės dalyvį su vandeniu ir rankšluosčiu. Aidint kalėdinėms dainoms, kiekvienam į delną jos įpila šiek tiek vandens iš jaučio rago, duoda nusišluostyti lininiu rankšluosčiu. Į naują metų ratą reikia įžengti švariems – kūnu ir siela. Juk Kalėdos – virsmo šventė. Gamta verčiasi – saulė grįžta pas žmones. Prasideda naujas gyvenimo ratas.
Kol vienas prausiasi, kiti dainuoja kalėdines dainas. Dauguma jų yra dzūkiškos, vienbalsės. Tačiau įdomiausia, jog priedainiuose kartojami žodžiai, panašūs į burtažodžius. „Leliumoj, „lėliu kalėda“, „loda“.
Linkėjo laimės ir skalsos
Šeimininkai susodina visus už stalo ir pasveikina su šventėmis. Tada ima naminės duonos kepalą, atsilaužia gabalėlį sau ir siunčia toliau. Taip kepalas keliauja ratu. Kiekvienas palinki ko nors gražaus.
Vėliau šeimininkės į jaučio ragą įpila giros ir taip pat siunčia ratu. Šįkart linkėjimus sako kaimynui iš kairės. Pasiūlymas ragą „sukti“ į priešingą pusę, nesulaukė palaikymo. Per Kūčias ir Kalėdas viskas turi suktis pagal Saulę, o ne prieš ją.
Nors dalybų jau pakaktų, tačiau šeimininkės lygiai taip pat ratu pasiunčia ir vieną pagrindinių Kūčių vakaro patiekalų. Jis taip ir vadinasi – Kūčia. Tai mirkyti kviečiai su medumi.
Dalintis duona ir gira – kitiems metams gero linkinti apeiga. Svarbiausia, kad žmogus būtų laimingas, netrūktų duonos ir visi būtų sveiki. Linkėti skalsos per Kūčias taip pat labai prasminga ir filosofiška. Nelinkėti visko labai daug, o tiek, kiek pačiam reikia.
Etnologai teigia, jog Kūčių naktis – tai tarsi pats tamsiausias laikas žmogaus dvasiai. Kelias savaites iki Kūčių visi stengiasi nedirbti ką nors ardančių darbų – kapoti malkų, plėšyti plunksnų ir net gliaudyti pupų.
Tikima, kad per Kūčias žmonių pasaulis tarsi persidengia su dvasių ir vėlių pasauliu. Dvasios tampa tokios tikros, kad joms paliekama žemiško maisto ant Kūčių stalo.
Gėrybės
Jau galima valgyti Kūčių gėrybes. Ant stalo turėtų būti dvylika patiekalų – tiek pat, kiek metuose mėnesių. Tačiau studentiškas stalas gausesnis – septyniolika patiekalų. Mat beveik kiekvienas atsinešė po patiekalą.
Patiekalų skaičiaus reikšmė aiškinama įvairiai. Dvylika Kūčių patiekalų gali simbolizuoti ir dvylika biblinių apaštalų. Kai kur ant stalo dedami devyni patiekalai, nes senajame kalendoriuje buvo tiek mėnesių. O kai kuriems pakanka to, kad skaičius tiesiog magiškai skamba.
Ant studentiško stalo nėra mėsos ir pieno patiekalų. Pasninkas per Kūčias ne vien dėl to, jog Lietuva – katalikiškas kraštas. Senosios lietuvių šventės buvo pritaikytos prie metų rato, o krikščioniška kultūra tik persipynė su senovės tradicijomis.
Tradiciškai ant Kūčių stalo turi būti visų gamtos stichijų dovanos. Dėl to ir valgoma žuvis – vandens dovana. Pupų, kviečių ar žirnių mums suteikia derlingi laukai – žemė. Medus, uogos, riešutai – visa tai taip pat teikia gamta bei jos padarai.
Studentai pradeda vaišes nuo itin senoviško valgio – ima dar karštą bulvę, virtą su lupena. Perlaužia ir garuojančią padažo į trintas kanapių sėklas. Tereikia jas sumalti ir šiek tiek pasūdyti. Puikiai tiks ir saujelė linų sėmenų.
Dar vienas ypatingas Kūčių patiekalas – aguonpienis. Jo atnešusi Neringa paaiškina: „Reikia sugrūsti aguonas. Dabar tai lengva padaryti su įvairiais elektriniais virtuvės padargais. Tada belieka užpilti drungno vandens. Jei grūdate rankomis, galite prieš tai jas pamirkyti karštame vandenyje“.
Aguonpienį studentai srėbė kartu su kūčiukais. Jų buvo įberta į aguonpienį jau iš anksto, kad šiek tiek suminkštėtų.
Burtų naktis
Kai visi užkanda, prasideda burtų vakaras. Per burtus galima išgirsti, ką dvasios nori mums pasakyti. Studentai vienas po kito traukia iš po staltiesės šiaudus. Koks šiaudas, toks – kitų metų gyvenimo kelias. Gal tiesus ir tvirtas, o gal plonas ir vingiuotas. O jei šiaudo gale yra šios žolės sėklelių, tuomet metai bus dar ir vaisingi – visomis prasmėmis.
Didžiausias merginų rūpestis – ištekės kitąmet ar ne? Kiekvienas judesys – burtas. Pasemi saują riešutų ar kūčiukų – skaičiuok. Jei porinis – greičiausiai kas nors pasipirš. Mesk batą per petį durų link – jei kulnu į duris nukrenta, dar pabūsi namie ir niekur neiškeliausi.
Dar merginos būrėsi, iš kokios raidės prasideda būsimojo mylimojo vardas. Reikia nulupti obuolį taip, kad visa žievė sudarytų vieną juostą. Mesk per petį ir žiūrėk – pamatysi jo vardo raidę. Tiesa, jei gerai žiūrėsi, tai pamatysi viską, ką tik norėsi.
Batai jau nuauti, todėl merginos nusprendė atlikti dar vieną burtą – kuri pirmoji ištekės. Rikiuoja batus iš eilės. Po to kiekviena savo batą iš eilės galo perkelia į priekį. Taip eilė artėja prie durų. Kas pirmoji pasiekia duris, tai ir lemta būti pirmai.
Karolis prisiminė ir šiurpesnių burtų: Kūčių vakarą reikia padėti šaukštą šalia lėkštės. Jei ryte rasi jį apverstą, tuomet šiemet mirsi.
