Nuo „perkrovos“ iki bandymo atsitiesti ir sustiprėti – taip būtų galima apibūdinti pastarąją situaciją regioninėje jaunimo politikoje. Prieš keletą metų regioninės jaunimo organizacijų tarybos pradėjo efektyviai atstovauti jaunimo interesams, stiprėjo savivaldybių jaunimo reikalų tarybos, aktyviau pradėjo dirbti jaunimo reikalų koordinatoriai.
Tačiau po ekonominės krizės viskas pasikeitė – sumažėjusi parama organizacijoms, mažesnis bendradarbiavimas tarp nevyriausybinio, privataus, valstybinio sektorių ir nauji iššūkiai vertė ieškoti dar vieno „perkrovimo“ – dabar jau tokio, kuris priverstų peržiūrėti regioninę jaunimo politiką ir jaunimo organizacijų interesų atstovavimą.
„Be abejonės, šiandien regioninė jaunimo politika egzistuoja ir kasdien vis stiprėja, tačiau pagrindinis iššūkis, kylantis organizacijoms, yra, kaip tinkamai atstovauti savo interesams, kaip bendradarbiauti su valdžios institucijomis, kad būtų pasiektas geras rezultatas“, − teigė Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas.
Pasak M. Zakarkos, be galo svarbu, jog jaunimo organizacijos būtų tinkamai įtrauktos į sprendimų priėmimą savivaldybėse, dalyvaujant įvairiose darbo grupėse, komisijose. Dėl to reikalingas stiprus bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldos.
Jonas Laniauskas, Vilniaus miesto savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius, priduria, kad jaunimo politikos kūrimas ir sėkmė savivaldybėse priklauso nuo keletos svarbių veiksnių. Pirmiausia, nuo kiekvienos savivaldybės, jaunimo reikalų koordinatoriaus požiūrio į jaunimo nevyriausybines organizacijas.
„Savivaldybės gali galvoti apie jaunimo organizacijas arba kaip į norinčias išvilioti kuo daugiau pinigų, arba kaip į partnerį, kuris gali padėti įgyvendinti naujus projektus, siekti inovacijų ir su jaunimu susijusių problemų sprendimų“, − sakė J. Laniauskas.
Pasak jaunimo reikalų koordinatoriaus, taip pat labai svarbus ir pačios jaunimo organizacijos aktyvumas, kokiais būdais ji išsako savo pozicijas ir požiūrį. „Ryšys tarp nevyriausybinių organizacijų ir jaunimo reikalų koordinatorių ir, tuo pačiu, savivaldybių yra abipusis, kuriam išlaikyti reikia vienų ir kitų pagalbos bei bendradarbiavimo“, − įsitikinęs J. Laniauskas.
Deja, vien tik to, atrodo, neužtenka – Tomas Martinaitis, Akmenės rajono jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Jaunimo apskritasis stalas“ pirmininkas, teigia, kad politikai, pirmiausia, turi išgirsti ir įsiklausyti į jaunimo išsakomą nuomonę, o ne vien žiūrėtų į lubas ir remdamiesi „Palubinsko enciklopedija“ nuspręsti, ko reikia jauniems žmonėms jų savivaldybėje.
„Savo ruožtu, jaunimo nevyriausybinės organizacijos gali padėti savivaldoms sprendžiant tam tikras socialines problemas, pavyzdžiui, skautiškos organizacijos rengia vaikų stovyklas jaunimui iš mažiau pasiturinčių šeimų, jaunieji maltiečiai lanko vyresnio amžiaus žmones, jaunieji policijos rėmėjai puikiai vykdo prevencinę veiklą, mokyklų savivaldos teikia konstruktyvius pasiūlymus, gerinančius mokyklos aplinką“, − priduria T. Martinaitis.
Taigi, regioninės jaunimo politikos sėkmingumas priklauso nuo aktyvaus abiejų pusių – nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių – bendradarbiavimo ir požiūrio.
„Stipriai dirbdami ir ieškodami kuo daugiau vietų, kuriose galėtume bendradarbiauti, įrodysime, kad jaunimo organizacijos gali būti vienas stipriausių partnerių, galinčių savo inovacijomis ir idėjomis prisidėti prie efektyvesnės viešosios politikos kūrimo bei įgyvendinimo“, – teigia M. Zakarka.
Straipsnis parengtas iš projekto „Jaunimo NVO stiprinimas plėtojant institucinius gebėjimus per bendradarbiavimą su vietos savivalda“ lėšų. Projektas skirtas Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimui.
