Sveiki, mielieji bendraamžiai! Viena iš didžiausių šių laikų problemų – patyčios. Tai paauglių gyvenimo kasdienybė. Daugumai jaunuolių atrodo, jog tai įprasta ir normalu. Tačiau tiems, iš kurių šaiposi, gyvenimas tampa nepakenčiamas. Tai juos priveda net prie savižudybės.
Visi matome per televiziją rodomus reportažus, kur pranešama, kad paauglys nusižudo ir būtent, dėl patyčių. Pamatę pagalvojame: ,, Negali būti, juk tai tik žodžiai ir nereikšmingos frazės.‘‘
Taip, tai tiesa. Tos visos frazės, nemalonūs žodžiai, šaipimasis iš kito bėdos ar trūkumo, stumtelėjimas ar elementarus kojos pakišimas ir yra patyčios. Taip darydami net nesusimąstome, jog kažką galime įskaudinti.
Daugiausia patyčių patiriame mokykloje. Priežastis dažniausiai būna noras turėti klasėje ar mokykloje tam tikrą statusą. Norime būti mėgstami ir populiarūs. Dėl to pradedame žeminti šiek tiek silpnesnius už save.
Viskas prasideda nekaltomis frazėmis, kaip: ,,Ei, tu, durneli‘‘, ,,Kokia kvaiša‘‘, ,,Keturakis‘‘, bet gali baigtis net savižudybe. Ir viskas dėl kvailo populiarumo. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis. Vaikai, kurie namuose yra skriaudžiami, mušami, dažnai panašiai elgiasi ir mokykloje. Kartais patyčių išmokstama šeimoje.
Tie ,,nekalti‘‘ žodeliai žmogui gali sugriauti gyvenimą. Mes mėgstame ką nors nepamąstę leptelėti, kad ir draugui. Nepagalvojame, jog tai jį įskaudina. Patirti patyčias labai skaudu. Eidamas į mokyklą, tu bandai pasiruošti emociškai. Viskas sugriūva, vos tave vėl pavadina pravarde. Neverki ir nesiskundi, nes nenori jog tave laikytų bailiu. Tai tik paskatintų dar didesnes patyčias.
Seniau iš manęs taip pat šaipėsi. Buvo skaudu, nors to ir nerodžiau. Vėliau apsipratau ir pradėjau pati juoktis iš ,,pokšto‘‘ apie mane. ,,Juk reikia mokėti pasijuokti iš savęs.‘‘- dažnai kartodavau šią frazę. Klasiokai pamatę, kad nebereaguoju į jų ,,juokingus pokštus‘‘ tiesiog liovėsi.
Bet laukimas, kol visa tai baigsis, truko apie 7 metus. Veliau tyčiotis pradėjau ir aš. Dažnai mano galvoje skambėdavo ši mintis: ,,Cha. Jūs iš manęs šaipėtės, o dabar aš šaipausi iš jūsų.‘‘
Tai būdavo lyg koks pasiteisinimas, kai aš pasišaipydavau iš ko nors. Tačiau supratau, kad nereikia to daryti, nes būti tais ,,kietuoliais‘‘ yra visai nekieta.
Tai tik parodo nepilnavertiškumą, kai žmogus, kad jaustųsi pilnavertis, žemina kitus. Dabar, žinoma, sulaukiu kokių pašaipų, bet nebepriimu taip kaip anksčiau, nes žinau, kad jie tokie patys kaip aš, tik nori atrodyti ,,kieti‘‘.
Nebekreipdama dėmesio į kartais pasakomas pašaipas, stengiuosi apginti kitus. Užtariu nors žodeliu, jei matau, kad negali apsiginti. Aš nusprendžiau keisti padėtį klasėje pradėdama nuo savęs. Nebesišaipau ir padedu kitiems. Ne visą laiką pavyksta, nes kartais išsprūsta koks žodelis, bet kuo toliau, tuo bus geriau. Žinau viena, kad viena auka ar skriaudėju klasėje bus mažiau.
Panaši padėtis yra visoje Lietuvoje. Kiekvienoje mokykloje vaikai kenčia nuo patyčių ir jų pasekmių. Tai pakeisti gali tik patys mokiniai. Kovoti už lygybę. Ir už tai, kad nebūtų jokių statusų mokykloje.
Kovokime už mokyklą be patyčių. Juk mes visi skirtingi, netobuli, savotiški, bet visi esame žmonės, verti pagarbos.
Nuoširdžiai, Agnė.
