Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Dabartiniai paaugliai ir dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai vadinami savimylų, autoritetų negerbiančių, tinginių karta, paveikta vartotojiškos kultūros. Ir šįkart tokią etiketę lipdo ne vyresnieji, kaip būtų galima tikėtis, bet sociologai, antropologai ir psichologai.
Amerikos mokslininkai pastebi, kad triskart daugiau šios kartos jaunuolių turi narciziškos asmenybės sutrikimų, drauge jie perdėtai savimi pasitiki ir bijo atsakomybės. Tačiau kiti sako, kad šių laikų jaunimas ypač pozityvus ir optimistiškas, puikiai prisitaikęs gyventi esamomis sąlygomis. Kokia toji karta, kodėl ji tokia ir kuo tai gali baigtis?
Jaučiasi žvaigždėmis
„Aš noriu visko ir noriu dabar“ – prieš kelis dešimtmečius dainavo grupė „Queen“, kurių nariai vargiai galėtų būti priskirti kartai, apie kurią šis pasakojimas, tačiau jie buvo žvaigždės, o psichologiniai tyrimai rodo, kad garsenybėms ypač būdingas narciziškumas. Būtent šis asmenybės bruožas yra vienas iš raktinių žodžių apibūdinant šiuolaikinių jaunuolių kartą. Jie įsivaizduoja, kad yra ypatingi, išskirtiniai, trokšta garbės ir šlovės ir tiki, kad patys valdo gyvenimą, kuriame nesiruošia vargti ar taikytis su kitų žmonių norais, kitaip sakant, elgiasi kaip žvaigždės.
O būti žvaigžde šiais laikais paprasta, ypač socialiniuose tinkluose, kur savo profilį galima puoselėti kaip tam tikrą prekės ženklą: nuolat keisti nuotraukas, kuriomis demonstruojame, kokie gražūs esame ir kaip mums sekasi, taip pat vis priminti, ką šiuo metu veikiame, galvojame ar kur esame. Tad iš kur tas tikėjimas, kad informacija yra įdomi vien dėl to, kad ji yra apie mane patį?
Turiu prisipažinti taip pat priklausanti šiai kartai ir prižiūrinti savo „Facebook“ profilį, tačiau puikiai prisimenu, kad ir tėvų kartoje pasitaikydavo žmonių, kuriems per susitikimus įdomiausi būdavo jie patys. Pasak psichologų, narcizų būta visais laikais, bėda ta, kad dabar jų kaip per epidemiją.
Telefonas – narciziškumo požymis
Žurnalas „Time“ skelbia, kad šiuolaikinė amerikiečių karta triskart narciziškesnė nei buvusioji, taip pat arogantiškesnė, savimi pasitikinti, o dar kiti tyrimai rodo, kad ir tingesnė, norinti mažiau atsakomybės ir lengvesnio gyvenimo. Šie procesai, esą, būdingi ne tik Vakarams, bet ir visam pasauliui – populiarioji, individualistinė, vartotojiška kultūra įsiskverbė net ir į tuos regionus, kur šeima ar bendruomenė nuo seno buvo svarbesnė už individą, o kuklumas, nuolankumas ir dėkingumas – būtinos dorybės.
Psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė sako, kad į narciziškumą galima žvelgti dvejopai – kaip į patologinį reiškinį ir pozityviai. „Pozityviai žvelgiantys specialistai sako, kad narciziškumas yra meilės poreikis – mes visi jį turime ir norime, kad jis būtų patenkintas. Kaip patologinį reiškinį vertinsime beribį meilės poreikį, kai mes tampame kiaurais maišas, kuriuose niekas neužsilaiko, kad ir kiek meilės bei dėmesio pilsi“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak jos, tokie žmonės yra tušti, paviršutiniški, orientuoti į greitus pasiekimus, linkę mažiau ištverti, pakentėti, palaukti, jiems reikia visko čia ir dabar, o geriausiai – ir vakar. Taip pat jie labai ambicingi, kelia sau didžiulius tikslus, nuolat vartoja žodį „iššūkiai“ ir negali būti be mobiliųjų telefonų. „Telefonas tampa asmenybės dalimi, ir psichoterapeutai sako, kad mobilieji telefonai yra narciziškumo išraiška, nes tu esi toks svarbus, kad negali būti nepasiekiamas“, – teigia A. Griškonytė.
Atmetami autoritetai
Dar vienas šios kartos bruožas – baimė likti vieniems. Jie stengiasi būti apsupti žmonių, liudijančių jų egzistavimą ir svarbą. Drauge jie puikiai sugeba padaryti gerą įspūdį ar užmegzti naujų ryšių, tačiau neturi kantrybės jų išlaikyti. Kai kurių Vakarų šalių statistika rodo, kad beveik pusė jaunų žmonių gyvena vieni, o ne santuokoje ar partnerystėje. Pasak A. Griškonytės, toks reiškinys yra labai logiškas narciziškos kultūros rezultatas.
Jei sunku ką nors priskirti tam tikrai kartai, patikrinkite, ką žmogui reiškia autoritetai, lyderiai, vadovai arba tiesiog tėvai. Jei jokie hierarchiniai ryšiai nepripažįstami, neabejotinai susidūrėte su šiuolaikiniu žmogumi.
Psichologės nuomone, tokie žmonės negali priimti net formalaus autoriteto, tačiau jei žmogus nepriima subordinacijos, iš tikrųjų jis net negali nusistatyti savo vietos. „Vadovas yra vadovas, jis yra šiek tiek aukščiau formaliąja prasme, prisiima didesnę atsakomybę, skiria užduotis ir t. t. Jeigu viskas apsiverčia aukštyn kojomis, žmogus nesupranta, kur jis yra, ką daro, kokie yra santykiai, todėl kyla daugybė problemų“, – tikina A. Griškonytė.
Auklėjimo klaidos
Kas nutiko, kad turime tokią kartą? Kur buvo mokytojai, tėvai? Kas už tai atsakingas? Knygų apie šiuolaikinę kartą autorė, psichologijos mokslininkė iš Amerikos San Diego universiteto Jean Twengi mano, kad viskas tik iš gerų norų – tėvai ir pedagogai kaip įmanydami stengiasi, kad vaikai atitiktų vyraujančios kultūros poreikius. J. Twengi teigimu, jokie tėvai nesiekia išauklėti vaikų savimylomis, tačiau jie taip pat yra individualistinės kultūros dalis ir nori, kad vaikai pasitikėtų savimi – visa tai kyla iš kultūrinio spaudimo išsiskirti, nustebinti, pasirodyti.
„Bėda ta, kad, kai mokyklos ar tėvai stengiasi išugdyti vaikų pasitikėjimą savimi, drauge kyla ir jų narciziškumas. Nuolatinis kartojimas vaikui, kad jis yra ypatingas, – puikus tokio auklėjimo pavyzdys“, – tikina mokslininkė ir primena, kad mintis, jog esu ypatingas, yra vienas pagrindinių narciziškos asmenybės bruožų, nes ypatingumas reiškia, jog esu geresnis už kitus ir manimi reikia labiau rūpintis. Pasak J. Twengi, tėvai, vadindami savi vaikus ypatingais, dažniausiai nori pasakyti, kad tiesiog juos myli, bet tuomet taip ir reikėtų sakyti – tai bus gerokai sveikiau.
Gyvenimas tampa realybės šou
Virtualioje paskaitoje apie narciziškumą mokslininkė ypač didelį dėmesį teikia populiariajai kultūrai, kuri iš dalies lemia jaunų žmonių prioritetus ir vertybes. Pvz., realybės šou, kuriuose galima išgarsėti per kelias minutes, ar filmuojamos esą realaus gyvenimo simuliacijos neabejotinai formuoja jaunuolių tikrovės sampratą.
Įvairūs realybės šou J. Twengi kelia nerimą, nes daugelis paauglių juos supranta tiesiogiai, pvz., Amerikoje yra realybės šou, kuris rodo, kaip paaugliai švenčia savo 16-ąjį gimtadienį ir skundžiasi, kad dovanų gavo per pigų automobilį. „Toks neįtikėtinas išlepimas suaugusiuosius šokiruoja arba sukelia juoką, bet paaugliai mano, kad tai normalu. Jie šitaip ima vertinti ir savo gyvenimą ir jaučia siaubingą pavydą, nes nesuvokia, kad vertybės tokiuose šou yra visiškai iškreiptos“, – pabrėžia mokslininkė.
Vis dėlto gyvenime paprastai laimi realybė – vieni ją priimti sugeba, kitus apima pyktis ir nusivylimas. J. Twengi didžiausią baimę kelia tai, kad lūkesčių ir realybės neatitikimas gimdo agresiją ir pyktį, pvz., atsirado mada filmuoti smurto veiksmus arba dažnėja masinių išpuolių. Mokslininkė prisimena prieš keletą metų prekybos centre įvykusią ataką, kai jaunuolis šaudė į žmones, policijai palikęs raštelį, kad dabar tikrai išgarsės. O Virdžinijoje užpuolikas apie savo atakas išsiuntinėjo spaudos pranešimą ir policija niekaip negalėjo suprasti kodėl. „Nežinau, ar jie buvo narciziškos asmenybės, bet neabejoju, kad iš dalies tai įvyko dėl bendros kultūros, kur svarbiausia bet kokiomis priemonėmis išsiskirti, išgarsėti, atkreipti į save dėmesį“, – įsitikinusi J. Twengi.
Vartotojai tėra tarnai
Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad toks elgesys puikiai atitinka didžiųjų prekybos centrų, televizijos ir kūrybinių industrijų lūkesčius, nes jauni žmonės auga kaip geri vartotojai ir naujos santvarkos tarnai. Be to, profesoriaus nuomone, ši karta greičiausiai jokių pokyčių neatneš ir revoliucijos nesukels, nebent „mikroriaušes“, kurios gali tik paskatinti tam tikrų prekių vartojimą.
G. Mažeikio teigimu, jei žmonės bandytų užmegzti solidarumo ryšius ir kritiškai kurtų socialinę, politinę ar ekonominę visuomenės viziją, kurią gilintų ir gintų, jie būtų daug pavojingesni nekritiškai, itin paviršutiniškai, lėkštai, vartotojiškai visuomenei. „Žmogus, kuris labai save myli, nuolatos fotografuojasi, džiaugiasi savimi ir savo daiktais kaip tam tikra prekine verte ir juos puoselėja kaip prekinę vertę, puikiausiai atitinka akropolinį mąstymą“, – pastebi pašnekovas.
Profesoriaus teigimu, judėjimų, kurie tam priešinasi yra nedaug: kritiškų, intelektualių, meniškų ir labai kūrybingų žmonių, kurie linkę kurti solidarumo ryšius ir įtikinti kitus, visada mažuma – tik 1–3 proc. (iki 10 proc. beveik niekada nepakyla), vadinasi, jie nekelia didesnio pavojaus.
Socialiniai tinklai – kalėjimas
Amerikiečių filosofė Judith Butler ir judėjimas „Occupy Wall Street“ drauge su daugybe kitų intelektualų kritikuoja esamą kultūrą ir bando ieškoti alternatyvų, tačiau jų reikalavimai ir pastabos įvardijami kaip nerealūs, radikalūs, neįmanomi ar nepraktiški. Tai kur tas taškas, ties kuriuo pokyčiai taptų neišvengiami. Galbūt visiškas bendruomeninių ryšių suirimas?
Prof. G. Mažeikis sako, kad, ko gera, ne, nes bendruomenė persikėlė į virtualią erdvę ir tenkina daugelio ten esančių poreikius. „Socialiniai tinklai – naujieji savęs įkalinimo mechanizmai. Tai tokie virtualūs laimingi kalėjimai, kur žmonės sėdi su malonumu ir nebedalyvauja kažkokiuose ypatinguose veiksmuose“, – įsitikinęs G. Mažeikis.
Naujoji karta – optimistai
Bet ar tikrai reikia kažką keisti ir ar tie kritikuojami bruožai nėra būtini norint išlikti tokiame pasaulyje? Juo labiau kad beveik 90 proc. jaunų žmonių Vakaruose mano, jog jų lūkesčiai gali išsipildyti ir jie turi galimybę siekti savo tikslų, tiki, kad nuo jų daug kas priklauso. Tai rekordiškas optimizmas, palyginti su daugeliu praėjusių kartų. Be to, jie yra pozityvūs, žingeidūs, aktyvūs, tiki, kad reikia drąsiai imtis naujovių, nebijoti iššūkių.
Psichologė psichoterapeutė A. Griškonytė sako, kad tokie žmonės turi daugiau drąsos, pvz., nusibodus arba nebelikus iššūkių, iškart keičia darbą. „Žinoma, jis niekada neįleidžia šaknų ir galbūt kažko giliau toje darbo vietoje nesukuria, kita vertus, jis nebijo praminti naujų kelių, kurti naujų projektų ir pan., taigi mes galime kalbėti apie žmones, kurie nebijo būti pionieriais“, – svarsto pašnekovė.
Kone kiekviena karta kritikuoja jaunimą ir pranašauja apokalipsę ar dar vieną tvaną. Tam tikri įvykiai ar socialiniai reiškiniai išties tampa tarsi mažomis pasaulio pabaigomis, po kurių vertybės perdėliojamos ilgam laikui – ar to prireiks šįkart, o gal tai tėra eilinis ciklas, besikartojantis begalę metų. Kad ir kaip yra, psichologai mano, kad šiai kartai vis dėlto reikės įveikti didįjį iššūkį, tačiau ne karjeros srityje, o kuriant ilgalaikius santykius su pačiais artimiausiais ir tvirtus ryšius su platesne bendruomene.
