Kiekvieną rudenį visi tėveliai turi daug rūpesčių – susitvarkyti sveikatos pažymas, pasirūpinti apranga, mokymosi priemonėmis. Tačiau kiekviena šeima susiduria ir su plika akimi nepastebimomis problemomis, kurioms kartais nebelieka laiko ar neskiriama pakankamai dėmesio. Ar pritaps sūnus arba duktė naujame kolektyve, ar nekonfliktuos, ar nebijos mokytojos, ar niekas jų neskriaus? Įvairaus amžiaus vaikai adaptaciją naujoje vietoje išgyvena skirtingai. Specialistai sako, kad tai daugiau lemia ne amžius, o vaiko patirtis, ankstesnės emocijos. Suaugusiesiems visai nereikšmingi pokyčiai vaikams gali atrodyti esminiai, sunkiai įveikiami. Kaip padėti atžalai sėkmingai adaptuotis, pataria psichologė Ina Kalvanienė.
Suaugusio žmogaus sėkmingumas 99 procentais priklauso nuo sėkmingumo mokykloje – taip teigia psichoterapeutai A.Pavlovas ir T.Rebrova. Tačiau sėkmingumas šiuo atveju reiškia sėkmingą įsiliejimą į bendraamžių tarpą bei mokytojų pripažinimą, ne vien gerus pažymius.
Mokykloje vaikas kuria bendravimo su žmonėmis stilių, čia formuojasi požiūris į pažinimą. Tai, ką vaikas pasirinks gyvenime vėliau, didele dalimi priklauso nuo to, kaip sėkmingai jis adaptavosi mokykloje.
Sėkmingą mokyklinę adaptaciją lemia individualios vaiko savybės, šeimyninė situacija ir sąlygos mokykloje.
Dvi iš jų galime kontroliuoti. Pirmiausia tai šeimyninė situacija. Vaikai – mūsų neišsipildžiusių svajonių tęsinys, labai dažnai tėvai įpareigoja atžalas būti pačiais geriausiais ir protingiausiais. Gerai, jei tai daroma su saiku. Neatitikus tėvų iškeltų aukštų standartų gresia nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo.
Bene svarbiausias dalykas šeimoje – pasitikėjimo savimi skatinimas. Vaikas, kuris iki šešerių metų augo sveikoje šeimoje, išmoko pasitikėti savo jėgomis, įveiks užgriuvusius sunkumus mokykloje.
Vaikui be galo reikalingas paskatinimas, įvertinimas ir pasididžiavimas. Taip įtvirtinamas žmogaus pasitikėjimas savimi, o jis – tolesnio sėkmingo gyvenimo pagrindas. Vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, lengviau bendrauja, yra populiaresni tarp bendraamžių ir greičiau įveikia stresą. Blogas vaiko elgesys mokykloje dažnai tėra nesąmoningas protestas.
Kitas svarbus dalykas, kurį irgi galime kontroliuoti, – sąlygos mokykloje. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą tėvų įtaka sumažėja. Ypač svarbiu žmogumi tampa pirmasis mokytojas, vyresniems – pedagogai, kurie sugeba užmegzti nuoširdžius santykius su vaiku.
Mokytojai privalo turėti lankstų planą, kaip įtraukti klasę į mokymosi procesą, įvertinti mokinių gebėjimus ir interesus. Svarbiausia mokytojui nuojauta – kur ir kada reikia padėti, o kada tik „parodyti kelią“. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas – tai padeda geriau pažinti mokinius, išvengti kaltinimų, priekaištų, kurie kartais būna ir nepagrįsti.
Normalu, jei adaptuojantis vaikas bus irzlus, įsitempęs ir jaus nerimą. Vaikas ieško draugų, stengiasi pritapti – nuolat save kontroliuoja, dažnai kauptos neigiamos emocijos prasiveržia grįžus namo. Tačiau adaptacija paprastai trunka keletą mėnesių, todėl pamažu šios nemalonios emocijos dings.
Tėvams svarbu stebėti, kokios nuotaikos lydi vaiką išeinant į mokyklą ir grįžtant – apie sunkumus vaikams sunku kalbėti, juos išduoti gali pasikeitęs elgesys ir emocijos. Būtina stengtis išklausyti vaiką, tai svarbiau nei patarimai ar skuboti suaugusiųjų sprendimai. Jei vaiko elgesys namuose tampa sunkiai valdomas, reikėtų rasti aktyvų užsiėmimą po pamokų. Taip bus lengviau atsikratoma įtampos.
Tačiau jei adaptacija yra sunki ar per ilgai tęsiasi, vien nuoširdaus pasikalbėjimo ar bendravimo neužteks. Gali prireikti ir kvalifikuotos specialistų pagalbos.
Visada prisiminkime R.Šteinerio žodžius: „Vaiką turime su pagarba sutikti, su meile auginti, laisvą išlydėti“.
