Dabas užgožia šeimą ir nieko čia nepadarysi? Tokia tema Vilniuje praeitą savaitę prasidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotas debatų ciklas „Šeima – visuomenė – valstybė“.
Debatų dalyviai akcentavo, jog šeimos ir darbo suderinamumo problema iškyla labai įvairiuose lygmenyse, tačiau iš esmės viskas priklauso nuo mūsų pačių sąmoningumo bei dialogo tarp darbdavių ir darbuotojų.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo aišku – jei darbas užgožia šeimą, tai apsisuk ir eik į šeimą. Bet ne viskas taip paprasta“, – susirinkusiems sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, debatus stebėjęs kartu su kitais žiūrovais. Ministras džiaugėsi salėje matydamas daug jaunų žmonių, kuriems argumentuotos debatuotojų nuomonės apie šeimą padės formuoti brandų ir pilietišką savo pačių požiūrį.
Statistika – šeimos nenaudai
Lankstaus darbo grafiko šiuo metu negali turėti 9 iš 10 dirbančių Lietuvos gyventojų – tai rodo naujausi Statistikos departamento tyrimo duomenys. „Asmeninio gyvenimo nesuderinimas su darbu, nesutarimai dėl vaiko priežiūros gali būti santuokos irimo priežastimi“, – pasekmes nurodė debatų ekspertas Boguslavas Gruževskis, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius.
Apie darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimą diskutavo 10 aktyvių visuomenės veikėjų: Rasa Paulavičienė – Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė, Nerija Kondratenko – asmenybės sąmoningumo ugdymo centro „Luxvita“ vadovė ir lektorė, Asta Ivanickienė – bendrovės „Omnitel“ Personalo skyriaus specialistė, Robertas Lazauskas – bendrovės „Vildika“ direktorius, Rita Vasiliauskienė – psichologė, Janina Švedienė – Lietuvos darbo federacijos generalinė sekretorė, Egidija Vaicekauskienė – bendrovės „Nematekas“ direktorė bei šeimų ambasadorė, Edgaras Leichteris – Žinių ekonomikos forumo administracijos direktorius, Eglė Jasutė – edukologė ir mokslų daktarė bei Daiva Atmanavičienė – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Moterų centro pirmininkės pavaduotoja.
Darbuotojas – partneris
Debatuose tradiciškai strėlės dėl darbo grafiko nelankstumo pirmiausia krypo į darbdavius. E. Leichteris nemano, kad reiktų ieškoti kaltų. „Dauguma supriešina šias dvi pozicijas. Atrodo, kad vienas žmogus stovi su bizūnu ir ragina, o kitas, neturintis išeities, palenkęs nugarą dirba“, – sakė pašnekovas, teigęs, kad visų pirma turi keistis paties darbuotojo požiūris į save – jis turi nebijoti ateiti pas darbdavį kaip partneris ir derėtis dėl jam palankių sąlygų.
Daugelis debatų dalyvių palaikė poziciją, kad teisingai paskirstyti laiką tarp viešo ir asmeninio gyvenimo padeda ne tik dialogas tarp darbdavio ir darbuotojo, bet ir sutarimas šeimoje bei kiekvieno mūsų sąmoningumas.
Pasak E.Vaicekauskienės, darbdavys, deja, negali sukurti darbuotojams rojaus, nes yra atsakingas ir už tai, kad jo komanda būtų konkurencinga rinkoje. „Aš kitą mėnesį galiu pakelti visiems atlyginimą, bet tuomet dar po mėnesio mes bankrutuosime“, – sakė ji. Labiausiai nesmagu, kai grįžusi iš vaiko auginimo atostogų moteris turi būti priimta į tą pačią darbo vietą, o ten jau seniai dirba kita, ir tarp jų atsiranda priešprieša. Debatų dalyvė mano, kad darbdavio nereikėtų šioje vietoje riboti ir leisti jam paskirti kitą darbo vietą.
J. Švedienė supratingumo tikisi iš visų darbdavių. „Man liūdna, kai aš matau kasininkę parduotuvėje, Kūčių vakarą, kai visi jau dengia stalus, o ji dar aptarnauja paskutinius pirkėjus“. Ji mano, kad šeimos erdvę ginti padėtų ir valstybė, apsaugodama darbuotoją nuo ne tokių geranoriškų darbdavių.
Svarbu – ne kiek, o kaip
Debatuose buvo išsakyta ir nuomonių, kad darbas šeimos visiškai neužgožia, tereikia pačiam žmogui mokėti teisingai paskirstyti laiką ir išnaudoti jį kokybiškai. „Asmeniškai man darbas ir šeima yra du mano vaidmenys, kurie šauniai dera tarpusavyje, ir kuriuose aš gerai save realizuoju. Tik tam tikrais laikotarpiais prioritetai dėliojasi skirtingai“, – sakė penkių vaikų mama R. Paulavičienė.
R.Vasiliauskienė pažymėjo, kad šiandien daugelis suaugusiųjų nemoka valdyti laiko, neturi bendravimo, įsiklausymo, supratimo įgūdžių. „To man tenka mokyti žmones, kuriems jau yra virš 40 ir daugiau metų. Manau, kad valstybės švietimo ir ugdymo institucijos turėtų padėti šeimai paruošti jauną žmogų veiklai, šeimyniniam gyvenimui, o ne prikimšti galvas dažnai nereikalingų teorinių žinių“, – sakė psichologė.
A. Ivanickienė teigė, jog mąstymą apskritai reikia keisti visos visuomenės lygmeniu. Verslininkas R. Lazauskas atskleidė kitą svarbią mintį – ar tą laiką, kurio norime daugiau šeimai, išties praleidžiame kokybiškai. „Aš po daugelio metų verslo kūrimo pagaliau atradau laiko sau. Bet tada uždaviau klausimą – o kaip aš leidžiu tą laiką šeimoje? Vakar pastebėjau. kad man ant kelių kompiuteris, sūnus irgi prie kompiuterio, dukros taip pat kažką atskirai veikia. Tad iškyla klausimas, ar mes būdami šeimoje šalia tikrai būname vieni su kitais?“ – retoriškai paklausė jis.