Šventoji Šeima pasižymėjo dorybėmis, kurių apaštalas Paulius linki visiems įtikėjusiems Kristų: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu, ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems <...>. Viršum viso šito tebūna meilė“ (Kol 3, 12–14). Kuriantieji šeimą šį apaštalo Pauliaus patarimą turėtų būti jau pabandę įgyvendinti, nes be geros pradžios sunku tikėtis gero tęsinio ir pabaigos.
Dievas šią išskirtinę šeimą, kurią vadiname Šventąja Šeima, neapsaugojo nuo grėsusių sunkumų bei pavojų, galinčių ištikti bet kurią kitą šeimą. Ši šeima pirmiausia patyrė išbandymą dėl įtarimo neištikimybe. Juozapas matė, kad Marija laukiasi kūdikio, žinojo, kad tas kūdikis ne jo, dėl to kankinosi ir nutarė tyliai pasitraukti. Tik paskutiniu momentu Dievas pasiuntė žinią, kad Marija yra ištikima, ir kūdikis, kurio ji laukiasi, pradėtas ne nežinomo vyro, bet yra Šventosios Dvasios vaisius.
Jėzaus gimimas Betliejuje, gyvuliams skirtoje pastogėje, buvo antras išbandymas. Tiek Marijai, tiek Juozapui turėjo kirbėti mintis, kodėl Aukščiausiojo Sūnus turi gimti gyvulių pastogėje. Nejaugi Visagalis Dievas negali įsikišti ir parūpinti tinkamesnės vietos? Jei Dievas globojo išrinktąją tautą, keliaujančią iš Egipto vergovės, kodėl dabar nepasirūpina gimsiančiu savo Sūnumi?
Evangelija pasakoja Šventosios Šeimos skaudų išbandymą tremtimi. Marija ir Juozapas buvo priversti bėgti iš savo Tėvynės visai panašiai, kaip dabar bėga žmonės, pavyzdžiui, iš Sirijos. Juos veja mintis – bėgti kuo toliau nuo pavojaus būti nužudytiems bepročių ir beširdžių žmonių. Jėzaus atveju tuo beširdžiu žmogumi buvo karalius Erodas, kuris mąstė tik apie savo valdžią, apie turtais ir malonumais pertekusį gyvenimą. O kai pajusdavo nors mažiausią pavojų, tuomet visus tikrus ar įsivaizduotus priešus negailestingai žudydavo. Jei Juozapas tą naktį nebūtų atsikėlęs ir su Marija bei Kūdikiu pabėgęs į Egiptą, jų kūdikį būtų ištikęs Betliejaus mažų vaikelių likimas – jie visi buvo išžudyti.
Dievas Šventosios Šeimos neapsaugojo nuo vargo, tačiau nepaliko jos ir likimo valiai. Dievas laiku pasiųsdavo žinią, kaip išvengti gresiančio pavojaus: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą“ (Mt 2, 13). Krikščioniškasis tikėjimas skatina ir mus visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Jei negalime taip pasitikėti Dievu, kaip tai darė Marija ir Juozapas, mūsų tikėjimas dar nėra subrendęs.
Lietuvos vyskupai, siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į šeimą, 2014 metus paskelbė Šeimos metais. Mūsų šeimoms gresia nemažesni išbandymai, kaip Šventajai Šeimai. Vieni išbandymai yra vidiniai, kylantys iš pačių sutuoktinių, kiti – išoriniai, kuriuos sukuria nuo šeimos nepriklausančios aplinkybės ir neatsakingai besielgiantys žmonės.
Vidinius išbandymus susikuria patys sutuoktiniai, stokojantys šeimos gyvenimui reikalingos brandos. Nors dabar madinga kurti šeimas jau perkopus dvidešimt penkerius metus ir net įsigijus profesiją, tai visiškai nelaiduoja reikiamo dvasinio brandumo. Laimingam šeimyniniam gyvenimui reikia brandžios, pasiaukojamos meilės, didelės kantrybės, atlaidumo. Šių dorybių be sąmoningo tikėjimo į Dievą beveik neįmanoma išsiugdyti. Būsimus šeimų tėvus ir motinas ne ugdo, bet apiplėšia tik malonumus reklamuojanti kultūra, kurioje nėra vietos ištikimybei, pasiaukojimui ir atlaidumui. Apie kokią ištikimybę ir pasiaukojimą dėl mylimo asmens galima kalbėti, jei jau paaugliams vietoje lytinio ugdymo ir mokymo valdyti savo jausmus bei aistras peršamas lytinis švietimas, kaip apsisaugoti nuo galimo nėštumo?
Išorinius išbandymus šeimoms sukuria žmonės, kurie patys turi iškreiptą šeimos suvokimą ir bando jį įteisinti kaip normą. Įteisinamos partnerystės, kai jaunuoliai nori drauge gyventi visiškai be jokios atsakomybės. Įteisinamos gėjų ir lesbiečių santuokos, nors, ačiū Dievui, dar ne pas mus. Tai – didelio pavojaus ženklai. Susiduriant su bet kokiais išbandymais, reikia žinoti, kad ir didžiausiuose sunkumuose Dievas neapleidžia Juo pasitikinčių žmonių. Apie tai kalba Šventosios Šeimos istorija. Padėkokime Dievui, jei turime darnią šeimą, ir labai branginkime šeimos dovaną.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
