Vis dažniau viešojoje erdvėje nuskamba pasvarstymai, kad Lietuvoje vis aktyviau reiškiasi įvairūs radikaliai nusiteikusio jaunimo judėjimai. Ne paslaptis, kad ir Kovo 11-osios eitynėse netrūko incidentų, o po šios dienos visuomenėje vėl kilo diskusija, kur pasibaigia patriotizmas ir prasideda nacionalizmas. Naujienų portalas Balsas.lt šia tema vaizdo konferencijoje kalbėjosi su politologu ir visuomenininku Alvydu Medalinsku.
Pirmąją konferencijos dalį žiūrėkite čia.
Kuo radikalūs judėjimai patrauklūs jauniems žmonėms ir kas gresia, jei vis tik išsipildytų svarstymai, jog Lietuvoje šiuos judėjimus palaikančio jaunimo gretos auga?
Jaunimui radikalios pažiūros patrauklios dėl tam tikro maksimalizmo. Patraukli tampa idėja nesusitaikyti su kuo nors, kur suaugusieji daro „pokiliminius“ susitarimus, ir galimybė tiesmukai išsakyti savo poziciją. Kalbant apie tai, ar radikaliai mąstančio jaunimo mūsų šalyje daugės, tai priklauso nuo realybės: jeigu valdžia išvaikytų kokį nors mitingą ar akciją, visuomenėje tikrai padidėtų radikalumas.
Ar pritariate nuomonei, kad kartais jaunimas renkasi likti nuošalyje, užuot prisidėję prie aktualių problemų sprendimo, arba pasirenka abejotinas nuomonės reiškimo formas?
Septintojo dešimtmečio Prancūzijos revoliucija privedė prie barikadų, automobilių deginimo, bet tai buvo jauni žmonės, kurie matė neteisingą gyvenimo tikrovę ir išėjo prieš tai protestuoti. Aš, atvirai pasakius, šiandien labai pasigendu įvairiose visuomeninėse akcijose jauno žmogaus dominavimo. Jaunimas turi suprasti, kad tai nėra suaugusių dėdžių reikalai ar dar kas nors, nes tai svarbu jam pačiam – taip kaip Sąjūdžio metu mitinguose buvo labai daug jaunų žmonių, kurių akys degė ir visi suprato to momento svarbą. Žinoma, radikalų nesinorėtų, norėtųsi jaunimo.
Problema yra kita: jaunimas tapo labai atomizuotas. Pats esu dėstytojas, dėstau studentams ir kartais sunku skirti užduotis grupėms, nes dabar kiekvienas sau. Turi pajudėti koks nors „nervas“, kad jauni žmonės suprastų, kad jei sau gyvenimo nesukurs čia, tai išvykę svetur galės apsimesti, kad yra laimingi. Tik Lietuvoje ir tik čia mūsų jaunas žmogus turi turėti perspektyvas, žinoma, dar reikia sukurti tokią politiką, kad tos perspektyvos čia atsirastų, bet gal tam ir reikia išeiti į aikštes ir gatves bei apie tai kalbėti. Ir tai ne radikalizmas: pasidaryk plakatą ir išsakyk savo nuomonę.
Vienas iš aršiausiai tautinėse eitynėse kritikuotų šūkių buvo „Lietuva – lietuviams“. Vyresniosios kartos atstovai taip dažnai būna linkę pritarti šiai pozicijai ir nors tiesiogiai neprisideda, deklaruoja, kad tokį mąstymą palaiko. Ar gali būti, kad taip išreiškiama nostalgija kovai dėl nepriklausomybės?
Šūkis „Lietuva – lietuviams“ tikrai nebuvo vienas iš dominuojančių Sąjūdžio mitinguose. Dažniau pasitaikė šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie prisimena Sąjūdžio laikus, veikiausiai eitų į gatves dėl to, kad nenori toliau taikytis su tuo, kas yra.
Kažkada juk viskas prasidėjo nuo postūmio, žmonės pamatė, kad apie blogybes nebūtina virtuvėje kalbėtis su draugai, o galima išeiti į aikštes, būti kartu su savo bendraminčiais.
Nemanau, kad šie vyresnio amžiaus žmonės norėtų eiti su skustagalviais ar antiglobalistais. Sąjūdžio laiku radikalizmas buvo stumiamas į šoną, o tautiškumas, orus savo valstybės ir tautos pajutimas buvo kertinis dalykas.
Žmogaus teisių specialistai skambina pavojaus varpais sakydami, kad Lietuva garsėja kaip labai nedraugiška šalis kitataučiams, kitokios išvaizdos žmonėms. Ar toks nepakantumas kitoms kultūroms gali būti susijęs su istorine praeitimi, kuri po dvidešimties metų pasirodo negatyviai?
Dar sugrįžkim prie šūkio „Lietuva – lietuviams“. Šis šūkis, kaip įsivaizduoja tie jauni žmonės, tai Vinco Kudirkos šūkis. Mano nuomone, nėra blogai, kai jauni žmonės V. Kudirkos ar Maironio vertybes kelia kaip savo savastį. Gyvename globaliame amžiuje ir vyksta tautų maišymasis, kraustymasis, bet tos valstybės, kuriose buvo pradėta įgyvendinti multikultūralizmo idėja, susidūrė su keblumais. Net Vokietijos kanclerė A. Merkel pripažino, kad multikultūralizmas kaip idėja žlugo, panašiai kalbėjo ir Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy, kai dar net nekvepėjo rinkimais, bet degė priemiesčiai, protestavo tamsiosios rasės žmonės.
Nepamirškime ir to, kad Lietuva – maža tauta, tad neatmetu tikimybės, kad kažkas kitur susiras mylimųjų, gyvens ir pan., bet bent jau dirbtinai neskatinčiau dviejų dalykų: nekurčiau situacijos, kad žmonės Lietuvoje yra nereikalingi ir gali važiuoti, kur nori. Būtina sudaryti sąlygas, kad jauni žmonės Lietuvoje jaustųsi gerai, bet pasimokę užsienyje sugrįžtų čia ir kurtų savo gyvenimą.
Daug kritikos sulaukė ir Kovo 11-osios eisenoje pasirodę politikai: vieni juos kaltino radikalių idėjų palaikymu, kiti teigė, kad taip renkami pliusai prieš rinkimus ir daroma politinė reklama. Kaip tai vertinate jūs?
Į kiekvieno širdį neįlysi. Žinau, kad eitynėse dalyvavo ne vienas žmogus, kuriam laisvės idėja (ne ta radikalioji) yra brangi. Žinoma, politikai taip pat į tokius renginius ateina taškų nuraškyti.
