Jau nieko nestebina prekybos centruose ar ar kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Neseniai viešai prabilta apie dar vieną projektą – stebėjimo kamerų įrengimą sostinės autobusuose ir troleibusuose. Valdžios atstovų teigimu, tai leis geriau stebėti tai kas vyksta viešajame transporte ir užtikrinti didesnį keleivių saugumą bei teikiamų paslaugų kokybę. Ne vis šiuo valdininkų užmoju džiaugiasi, o ir abejojančių tokio žingsnio teisėtumu netrūksta.
Kiek sutinkame būti kontroliuojami
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius, į klausimą, ar užmojis įrengti vaizdo kameras sostinės viešajame transporte, yra teisiškai pagrįstas, atsakė: „Labai svarbu, kad šią tema būtų plačiai diskutuojama, nes tai politinis klausimas. Po 2001 m. metų įvykių Jungtinėse Amerikos valstijose ypač aktyviai diskutuojama apie žmogaus teises, ypač teises į saugumą ir privatumą. Deja, šioje situacijoje saugumas tarsi pastatomas prieš privatumą. Svarbu patiems žmonėms atsakyti į klausimą, kiek sutinkame būti kontroliuojami? Ar patys esame atsakingi už savo gyvenimo kokybę, ar perleidžiame šią teisę valdžiai ir verslui?“
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje kai kurie svarbūs žmogaus teisių aspektai nepelnytai pamirštami: „Galima riboti žmogaus privatumą, o kamerų įtaisymas kaip tik tai ir daro, bet tai daranti institucija privalo įrodyti, kad tai vyksta teisėtai, suderinta su tai daryti leidžiančiais teisės aktais. Žmogaus privatumą galima riboti tik tuomet, kai yra tai leidžiantis teisės aktas, o Lietuvoje, deja, galioja taisyklė, kad galima tai, kas nėra draudžiama.“
Kitos šalys jau pasimokė
Pašnekovas netrukus pateikė pavyzdžių, jog stebėjimo kameromis jau apsistatė ne tik parduotuvės ir degalinės, bet ir viešbučiai, restoranai, sporto klubai ar net soliariumai.
„Privatumą ribojimą leidžiantis teisės aktas privalo būti labai detalus ir specifikuotas: turi būti nurodoma, kas ir kur montuoja kameras, kokie įrangos techniniai parametrai, kur transliuojamas vaizdas, kas jį stebi, kur laikomi ir kaip naikinami įrašai“, – kalbėjo H. Mickevičius.
Pašnekovas prisiminė atvejį, kai kompaktinių diskų, kuriuose buvo užfiksuoti žmonės juokingose situacijose buvo galima įsigyti tiesiog turguje. „Įsivaizduokite, kad esate nufilmuotas kompromituojančioje situacijoje – krapštote nosį gatvėje ir šis įrašas plinta internete. Teisės aktais turėtų numatyti net ir atvejus, kaip turėtų būti atlyginama moralinė žala, jei be žmogaus sutikimo skelbiama jo asmeniniai duomenys ar platinamas įrašas.“
Tyrimai efektyvumo nerodo
H. Mickevičiaus teigimu, dažniausiai kameras įrengiančios organizacijos ar verslo subjektai savo sprendimą motyvuoja geresniu saugumo užtikrinimu: „Svarbu, kad įrengiant kameras būtų atlikta išsami poveikio analizė, kodėl toks saugumo būdas yra efektyvesnis už kitus, bet, kiek žinoma, Lietuvoje jokios studijos šia tema atlikta. Kitų šalių tyrimai rodo, jog šių prevencijos priemonių efektyvumas yra labai nedidelis arba realaus poveikio nėra iš viso. Kartais spaudoje pasirodo pranešimų, kad kamerų įrengimas ypač padėjo mažinant nusikalstamumą, bet tai veikiau didelio verslo atstovų intereso rezultatas, mat tokia įranga nėra pigi.“ Pašnekovo teigimu, stebėjimo įrangos diegimo verslas taip įsuktas, kad galioja savi rinkos dėsnius ir kai kurios įmonės itin dažnai laimi viešųjų pirkimų konkursus.
„Kalbant iš mano asmeninės patirties, į mano automobilį buvo net keletą kartų įsibrauta ir nors teritoja stebima vaizdo kamerų, plėšikai sučiupti nebuvo“, – kalbėjo H. Mickevičius.
Dažnas pažeidinėja kaimyno teises
Dažnai privačių namų savininkai, saugodami savo turtą įsirengia vaizdo stebėjimo kameras. Tik retas tokius veiksmus suderina su kaimynais, kurių, tikėtina, dalį valdų, tokios kameros taip pat „saugo“ neprašytos. Komentuodamas tokią situaciją pašnekovas sakė: „Tokie žmonės pažeidžia kaimynų teises. Žmogus, įsirengdamas vaizdo stebėjimo kameras šalia savo namo privalo deklaruoti duomenų apsaugos inspekcijoje, jog jis tampa duomenų tvarkytoju ir užpildyti reikimus dokumentus. Abejoju, ar didžioji dalis tokiu būdu savo turtą mėginančių apsaugoti piliečių tai padarė legaliai.“
Anot ŽTSI vadovo, tokiu atveju galima kelti bylą ne tik kameras įsirengusiam kaimynui, bet ir valstybei, kuri leidžia susiklostyti tokiom situacijoms.
Paprašytas patikslinti, ar atvejais, kai nežinoma, ar kaimyno kamera „stebi“ ir jūsų kiemą, galima kreiptis dėl teisės į privatumą pažeidimo, H. Mickevičius sakė: „Kaimynams gali kilti abejonių, ką vaizdo kameros „mato“ iš tiesų, juk vaido lauką galima koreaguoti, daugybę kartų priartinti ar stebėti pro langą, kas dedasi kaimyno name. Buvo atvejų, kai gauta skundų, jog kameros šalia bankomatų mato, kokius mokėjimo kortelių kodus surenka žmonės.“
Pašnekovo teigimu, lietuviai turi labai storą odą ir labai tolerantiškai vertina kišimąsi į jų asmeninę erdvę. „Vakaruose tai nebūtų taip lengvai savavališkai daroma, žmonės netrukus imtų protestuoti, jog pažeidžiamas jų orumas. Požiūris „nieko blogo nedarau, tad tegul mane stebi“ kelia kur kas daugiau pavojų, nei naiiviai manoma. Riba tarp „kontrolė dėl saugumo“ ir „gyvenimo kontrolė“ yra sunkiai apčiuopiama“. Lietuvoje labai dažnai visai be reikalo naudojamas asmens kodas ir kiti duomenys, vykdoma elektroninė darbo vietų, telefono pokalbių kontrolė, centralizuotas kitų duomenų rinkimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Šalies moksleiviai kameromis stebimi nelegaliai
Neseniai šalies mokyklose buvo taip pradėtos diegti vaizdo kameros, kurių paskirtis padėti mokytojams stebėti mokinių drausmę. Kaip tokių kamerų įrengimas yra susijęs su gana griežtai Lietuvoje reglamentuojamu nepilnamečių asmenų veidų filmavimu ir fotografavimu, pašnekovas sakė: „Pirmiausiai reiktų surasti teisės aktą, kuris leidžia tai daryti. Taupydamas laiką pasakysiu, kad tokio Lietuvoje nėra. Be to, jei toks teisės aktas ar kelis būtų, tai turėtų būti itin detalūs ir specifiški dokumentai.“
„Žinoma, svarbu atsižvelgti ir į konkrečią situaciją šalies mokyklose, ar tokių drausminimo priemonių buvo imtasi įsitikinus, kad jokių kitų išeičių nėra, o stebėjimo kameros bus pakankamai efektyvios.“, – sakė H. Mickevičius.
