Studentiškas folkloras sako, kad tikras studentas – ne tas, kuris užduoda klausimą, kokio dalyko šiandien egzaminas bus, bet tas, kuris po egzamino klausia kokio dalyko egzaminą jis ką tik laikė. Ne paslaptis, kad kai prieš egzaminą pritrūksta vienos nakties ir dar likusių konspektų puslapių skaičius varo į neviltį, reikia ieškoti kitų būdų, kurie padėtų prišaukti akademinę sėkmę.
Egzaminą išlaikyti galima tik su atsakymus rašant laiminguoju rašikliu, geras ženklas egzamino rytą lietus, o jei per kelią perbėgo juoda (universali nelaimė), tai galima apsisukti ir drožti namo, nieko gero nebus ir tai tik keletas pusiau juokais studentų įvardijamų prietarų.
O kokiais prietarais pasikliaudavo dėstytojai, kai patys buvo studentais? Ir kur slypi tikroji sėkmingo egzamino paslaptis? Apie tai naujienų portalas Balsas.lt kalbėjosi su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytojais.
„Kliaulystės dėsnis“ ir laimingi drabužiai
VGTU Elektronikos fakulteto, Automatikos katedros vedėja Doc. dr. Zita Savickienė apie prietarus studijų metu pasakojo, kad itin prietaringa nebuvo, bet „kliaulystės dėsnio“ egzistavimu yra įsitikinusi ir šiandien.
„Mano studijų grupė, galima sakyti, kad ir kursas – mūsų buvo dvi grupės, buvo labai draugiška. Labai daug studijų darbų atlikdavome grupelėmis po kelis studentus. Taip ruošdavomės laboratoriniams darbams, rengdavome jų ataskaitas, spręsdavome namų darbus, pasirengdavome įskaitoms, egzaminams. Ypatingų prietarų neturėjome. Bet kiaulystės dėsnis tikrai egzistavo. Neišmok bent vieno klausimo, būtinai tą klausimą per egzaminą ir ištrauksi. O kartais būdavo ir visas šimtas klausimų. Skaičiuojant matematiškai vienas neišmoktas klausimas iš šimto – vienas procentas, bet jei biliete 5 ar 4 klausimai – tai jau 20 ar 25 procentai. Todėl mes pasiskirstydavome klausimus grupelėje, kiekvienas išsinagrinėdavome savo klausimų dalį, o paskui visi kartu aiškindavomės. Tai tikrai labai efektyvus studijavimo būdas, jis labai pasiteisindavo, tačiau svarbiausia tai, kad egzaminams ruoštis būdavo smagu.“
VGTU Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė šiuo metu dėsto vandenų apsaugą ir atliekų perdirbimo technologijas. Į klausimą, ar studijų laikais jai yra tekę paisyti prietarų, pašnekovė sakė:
Sesijai visada turėdavau išsirinkus laimingus drabužius, kuriais apsirengus, manydavau, kad sėkmė egzamino metu garantuota. Tiesa sakant, tai veikė. Be to, visada stengdavausi sėsti į pirmą suolą, nes manydavau, kad tai taip pat lemia egzamino išlaikymo sėkmę. Tikėjau, kad tai dėstytojui leis suprasti, kad atėjau be paruoštukų, nors būdavo visaip.“
Bronislovas Spruogis, VGTU Transporto inžinerijos fakulteto Transporto technologinių įrenginių katedros profesorius prisiminęs laikus, kai pačiam teko laikyti egzaminus universitete: „Pagrindinis prietaras, o gal greičiau įprotis, buvo ateiti laikyti egzamino nevalgius. Tikėjau, kad tokiu būdu visa energija bus nukreipta į egzaminui, o ne virškinimui.“
Įsimintiniausias egzaminas pakeitė gyvenimą
Sociologiją dėstantis Daumantas Stumbrys, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto filosofijos ir politologijos katedros dėstytojas kalbėdamas apie savo studijų pasirinkimą atviravo, kad tai nulėmė ne kas kitas, o pats tikriausias atsitiktinumas: „Įsimintiniausias egzaminas visiškai pakeitė mano gyvenimą. O pasiruošimas jam buvo dar įsimintinesnis. Tai, kad dabar rankose turiu sociologo diplomą – visiškas atsitiktinumas. Kai sugalvojau stoti į sociologijos magistrantūros studijas, neturėjau jokio supratimo apie tai, kas yra sociologija. Iš keleto draugų pasakojimų susidomėjau šiomis studijomis.
Buvo ketvirtadienis, o egzaminas pirmadienį. Per savaitgalį turėjau pasiruošti egzaminui. Penktadienį susimedžiojau konspektus ir dvi dienas ruošiausi. Nuo ryto iki vakaro. Atėjo pirmadienis. Egzaminas. Prof. Dobryninas klausia, kas nori traukti bilietą. Vieną – visiems stojantiesiems. „Aš“, sakau. Pagalvojau, jeigu jau taip spontaniškai nusprendžiau stoti į sociologiją, tai bent jau pats ištrauksiu bilietą. Ir ištraukiau. Tą, kurį mokėjau. Įstojau priešpaskutinis. Dabar esu sociologijos dėstytojas. Visiškas atsitiktinumas. Gyvenimas jų pilnas. Ypač jaunystėje.
Už prietarus daugiau naudos atneša disciplina
Doc. dr. Dmitrij Šešok, VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto, Informacinių technologijų katedros vedėjas teigė, kad prietarų tariamai lemiamą sėkmę kur kas geriau pakeisti disciplina: „Ypatingų prietarų neturėjau, tačiau turėjau keletą principų, kurių stengdavausi laikytis: egzamino medžiagą, kurią reikėjo išmokti, išdalindavau tolygiai tarp visų pasiruošimui skirtų dienų, o per atsiskaitymus visada stengdavausi eiti vienas pirmųjų, nes tai man padėdavo mažiau jaudintis.“
Apie tai, kad kur kas už prietarus veiksmingesnis nuoseklus mokymasis, užsiminė ir dr. Gintaras Stauskis, VGTU Architektūros fakulteto, Urbanistikos katedros profesorius. Jis pasakojo, kad įkvėpimo studijų metu ieškodavęs savaip: „Kiek atsimenu, visada stengiausi dirbti nuosekliai, ypač specialybės dalykus. Kai trūkdavo įkvėpimo, eidavau pasivaikščioti po senamiestį ar į parodas. Galbūt pasiruošimas egzaminams ir vaikščiojimas po parodas atrodo du skirtingi dalykai, tačiau man tai padėdavo suvokti sudėtingus dalykus.“
Pašnekovo teigimu, menas yra labai universalus ir, pavyzdžiui, muzikos kompozicija gali labai netikėtai susisieti su architektūra. „Tas nelauktas ryšys gali net šokiruoti. Iš tiesų, parodose pasisemdavau to emocinio užtaiso, kuris reikalingas ir ruošiantis egzaminams, ir kūryboje. Architektūros studijos yra labai daugiaplanės ir sudėtingos, daugelį dalykų supranti tik po kurio laiko, surišęs nematomais minčių siūlais skirtingas studijų disciplinas. Dabar suprantu, kad studentai ne iškarto „pagauna“, ką turime omenyje ar noriu perteikti“, – sakė G. Stauskis.
Dr. Arminas Stanionis, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto, Geodezijos ir kadastro katedros docentas kalbėdamas apie ruošimąsi egzaminams sakė: „Pasiruošimo egzaminams būdus reikėtų pasirinkti individualiai, atsižvelgiant į asmenines savybes. Prietarais netikėjau, nes žinojau, kad atsiskaitymo rezultatas didžiąja dalimi priklauso nuo turimų žinių bei gebėjimo valdyti emocijas egzamino metu. Ruošdavausi nuosekliai. Laiką stengdavausi suplanuoti taip, kad diena prieš egzaminą liktų laisva. Manau, kad pasiruošimas egzaminams yra viso semestro nuolatinis darbas, o ne kelių vakarų studijų dalyko medžiagos ,,pasiskaitymas”.
