„Aš esu panelė–televizorius: rodau viską, visiems ir bet ką. Kartais įvyksta trumpų techninių nesklandumų, bet dažniausiai esu atvira visiems“, nė nemirktelėjusi atšovė Asta, kai jos paklausiau, ar turi nuslėpusi nuo artimiausių žmonių kokią juodą dėmę iš savo gyvenimo knygos lapo.
„Ne ne ne, ir dar kartą ne, slėpti nereikia. Jei viskas išaiškėtų numirčiau iš gėdos!“ , jau mintinai išmokau jos atsakymus į panašaus pobūdžio klausimus. Tačiau ar visos mes tokios nekaltos avelės, kokiomis dedamės? O gal kartais nutylėti tiesiog būtina?
Kodėl verta nutylėti savo nuodėmes?
Ne visos gali ir nori būti televizoriais kaip Asta. Toli gražu ne. Vytautė, studentaujanti ir tiesiog dievinanti vakarėlius mergina, sako, kad vieno ar kito fakto, temdančio gražią ateities viziją slėpimas, kartais yra vertas to.
Pasak jos: „Tam, kad nesumautum savo, o tuo pačiu ir kitų gyvenimo“. Paprašiau pakomentuoti plačiau (jau visai nieko nesuprantu).
„Na, duosiu pavyzdį: turiu vaikiną. Jį be galo myliu. Jis mane taip pat, net galvojame kartu apie bendrą mūsų ateitį, kadangi kartu esame jau ne vienerius metus. Nors esame iki galo (?) vienas kitam atviri, bet apie praeitį aš nelinkusi diskutuoti, kadangi prieš jį daug blaškiausi, daug ieškojau, daug vaikinų turėjau...
Nors dabar nieku gyvu jo neįskaudinčiau, tačiau faktas, kad prieš jį buvo ne vienas, jam būtų tiesiog nemalonus, ir manau, kad griūtų jo apsitikėjimas manimi. Gal liktų įskaudintas.“ Ar dar reikia išvados? Nutylėti savo nuodėmes verta todėl, kad išsakytos šios gali atstumti tau brangų žmogų nuo tavęs.
Atvirumas = privalumas?
Iš dalies sutinku su Asta. Būti atvirai – šaunu (na, tik aišku ne visiems ir ne visada). Kodėl šaunu? Mano teoriją išsamiau atsakyti ir argumentuotai užtvirtinti užsigeidė vyriškos giminės atstovas Mantas.
Rašydama ilgai galvojau, kaip jo žodžius „išversti į lietuvių kalbą“, tad išrinkau, mano manymu, taikliausią frazę jo nuomonei apibrėžti: „Sako, yla visuomet išlenda iš maišo, tai ar malonu bus raudonuoti prieš antrąją pusę po penkerių metų draugystės, kuomet gatvėje sutiksi savo buvusį meilužį, ir šis jus, moterie, suniekins ir sugėdins prieš patį brangiausiąjį?
Geriau žaisti atviromis kortomis, ir žinoti, kad tave myli už tai, koks esi, o ne už tai, kuriuo tik dediesi.“
Tad verta savo nuodėmes išsakyti ar ne? Rinktis jums, mielos damos. Prieš pasirenkant, pasverkite esamą situaciją ir savo galimybes, nes žodis – ne žvirblis. Aš palaikau atvirumą, vien dėl to, jog noriu būti mylima ir gerbiama už tai, kokia esu (su visomis savo nuodėmėmis ir nuopuoliais), o ne už melą, dėl kurio kasdien pabudusi pasijausčiau kalta ir bijočiau, kad jis išaiškės.
Bet be visa ko, nepamirškime, kad truputis paslapties moteriai suteikia nepakartojamo žavesio ir seksualumo.
Indrė Kuršytė
