Du dešimtmečius trukę tyrimai parodė, kad patyčias patyrę vaikai net suaugę jaučia ilgalaikes psichologines pasekmes. Šis tyrimas šiandien laikomas pačiu informatyviausiu, įrodinėjant ilgalaikes patyčių pasekmes žmogui. Juo paneigiama visuomenėje įsigalėjusi nuomonė, jog patyčios daro tik trumpalaikę žalą, kurios poveikis aukų yra išaugamas, skelbia JAV mokslininkų studija.
„Mes patys esame nustebę, kaip giliai ir smarkiai patyčios paveikia žmogaus gyvenimą ateityje, - teigia dr. W. E. Copeland, Duke Universiteto (JAV) Psichiatrijos ir elgesio analizės katedros bei šio tyrimo vadovas. - Psichologinė žala neišgaruoja šiaip sau vien todėl, kad žmogus užaugo ir iš jo niekas nebesityčioja. Tai lieka visam gyvenimui. Tad jei imtumėmės priemonių čia ir dabar, užkirstume kelią daugybei galimų problemų ateityje.“
Ankstesnių ilgalaikių tyrimų, vykdytų Suomijoje, išvados apie berniukus ir mergaites skyrėsi. Buvo nustatyta, jog berniukai patiria mažesnę ilgalaikę psichologinę žalą, nei mergaitės. Tačiau šis tyrimas rėmėsi sveikatos priežiūros istorijų įrašais, kurie neapėmė pilnų psichiatrinių stebėjimų.
Amerikietiškasis tyrimas yra platesnis bei informatyvesnis. Jame dalyvavo 1420 vaikų (9, 11, 13 metų). Įsitraukę į tyrimą 1993-iaisiais vaikai ir tėvai buvo kasmet apklausiami kol vaikams sukako 16 metų, bei periodiškai po to. Kaskart susitikus vaikų, be kita ko, buvo klausiama, ar per tris mėnesius iki interviu iš jų kas nors tyčiojosi, erzino, o gal jie patys tai darė kitiems. 421 dalyvis (26 proc.) prisipažino, kad iš jų buvo nors kartą pasityčiota; 887 teigė niekuomet tokių dalykų nepatyrę. Berniukai ir mergaitės pasidalijo daugmaž po lygiai. Beveik 200 (arba 9,5 proc.) prisipažino tyčiojęsi iš kitų; 112 iš jų buvo tik agresoriai, o 86 – tiek besityčiojantys, tiek aukos.
Iš 1420 vaikų, 1270 tęsė tyrimą ir suaugę. Vėlesnėse apklausose buvo domimasi jų psichologine sveikata. Suaugę, kurie teigė patyrę patyčias, o taip pat tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, dažniau priklausė padidintai psichiatrinių sutrikimų rizikos grupei, nei tie, kurie su patyčiomis susidūrę nebuvo. Jauni žmonės, kurie buvo tik aukos, buvo labiau linkę į depresiją, įvairius nerimo sutrikimus, panikos priepuolius bei agorafobiją (atvirų visuomeninių vietų baimę). Tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, be minėtų sutrikimų turėjo dar ir didelį polinkį į savižudybę. Buvę agresoriai pasižymėjo polinkiu į antisocialinį asmenybės sutrikimą (pasireiškiantį empatijos neturėjimu ir negebėjimu justi pagarbą tiek sau, tiek kitiems). Tyrėjai išskyrė ir kitus veiksnius, galėjusius prisidėti prie psichiatrinių sutrikimų formavimosi (neturtas, smurtas ar nestabili padėtis šeimoje).
Pasak mokslininkų, patyčios yra problema ir agresoriams, ne tik aukoms. Taigi patyčios, kurias laikėme beveik normalia ir tikrai jau ne siaubingai svarbia vaikystės dalimi, iš tiesų gali turėti labai rimtų pasekmių vaikų, paauglių ir suaugusiųjų gyvenime.
Tyrimas tęsiamas, stengiantis išsiaiškinti, ar patyčios turi įtakos seksualinės orientacijos formavimuisi, publikuojama “www.vaikystes-sodas.lt”.
