Miestas iki vasario turi patvirtinti švietimo įstaigų bendruosius planus, ir garantijų, kad neteks uždarinėti mokyklų, kol kas nėra.
Miesto Savivaldybėje jau įvyko pirmasis darbo grupės mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendrojo plano projekto pagrindinėms nuostatoms parengti pasitarimas. Jame buvo pateikta dabartinės situacijos analizė ir problemos, galimi sprendimo būdai.
Savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Eugenijus Kuchalskis sako, kad aiškumo reikėjo dėl dviejų dalykų. Vienas jų – Vyriausybės nutarimas, įpareigojantis iki vasario vidurio parengti 2012–2015 metų švietimo įstaigų bendruosius planus. Kitas – mokyklų vadovai nori žinoti savo perspektyvas, kas jų vadovaujamų mokyklų laukia ateityje. O situacija nėra džiuginanti.
Mokyklos tampa brangia našta
Mažėjant mokinių, mažėja ir pedagogų darbo krūvis, švietimui skirtos lėšos naudojamos neracionaliai – tai tik kelios opiausios iš švietimo sistemą kamuojančių bėdų.
Darbo grupės nariams pateikti pirminiai siūlymai, kuriuos iki gruodžio vidurio jie galėtų apsvarstyti su savo įstaigų bendruomenėmis, mokyklų vadovų asociacija, profsąjungomis ir kt. Gruodžio viduryje turės išgryninti visus siūlymus.
Pasak E. Kuchalskio, darbo grupė yra pateikusi kelis siūlymus dėl pertvarkos. Šiuo metu mieste yra dešimt pagrindinių mokyklų, tačiau pagal dabartinį (ir vis mažėjantį) mokinių skaičių jie galėtų būti ugdomi šešiose. Juolab kad, dabartiniais duomenimis, demografinė situacija šalyje neturėtų gerėti iki 2017 metų.
Dalis pagrindinių mokyklų virstų progimnazijomis, tačiau šis procesas prasidėtų po kelerių metų – nei 2012-aisiais, nei 2013 metais gimnazijos nepajėgtų užtikrinti aštuntokų mokymosi. Būtų galima turėti keturias pagrindines mokyklas. Tačiau neatmetama galimybė, kad teks jungti 2–3 mokyklas.
Šios prognozės, E. Kuchalskio teigimu, ne iš piršto laužtos. Viena miesto mokykla šiuo metu turi mažiau nei 400 moksleivių. Gyvenant kaip dabar ir nesiimant jokių problemos sprendimo būdų, 2015 metais tokių atsirastų jau 6–7, o vienoje jų būtų net mažiau nei 300 moksleivių.
Demografinė padėtis mieste šiek tiek pagerėjusi, bet ne tiek, kad situacija sparčiai taisytųsi. Ekonominė padėtis irgi negerėja taip sparčiai, kaip norėtųsi, ir vargu ar greitai ims gerėti. Švietimo skyriaus duomenimis, Panevėžio mokyklose nuo 2007 metų kasmet mokinių sumažėdavo vidutiniškai po tūkstantį. Vėliau šis mažėjimas nebus toks ryškus – vidutiniškai po 450, bet faktas, kad moksleivių vis mažėja.
Mokytojų mažėjimas nebuvo toks tolygus: palyginti su mokinių skaičiumi, jų mokyklose nebedirba apie 8 proc., kai mokinių sumažėjo apie 24 proc. Anksčiau vienam mokytojui tekdavo 16 mokinių, o dabar – 12-a. Tai reiškia, kad brangsta ir mokytojavimo sąnaudos, ir vadinamosios aplinkos lėšos: vieno vaiko išlaikymas mokykloje 2007 metais kainavo 700 litų, dabar – 1 060 litų. Didėja ir plotas, tenkantis vienam mokiniui, tad jis naudojamas ne taip racionaliai, kaip galėtų būti.
„Kažką reikės daryti, jei dabar nepadarysime, vėliau vis tiek teks“, – neabejoja E. Kuchalskis.
Galutinio sprendimo nėra
Specialistų aritmetika paprasta. Kniaudiškių mikrorajone iš keturių mokyklų palikus tik tris, statistiškai skaičiuojant (nežiūrint, kur nueis vaikai, rugsėjo mėnesio duomenimis), kiekvienoje jų būtų po 720 vaikų – kaip nemažoje, bet be antros pamainos dirbančioje mokykloje. Smėlynės mikrorajone iš trijų mokyklų palikus tik dvi, jose būtų po 674 vaikus – tai yra kaip nepilnoje, bet iš esmės normalioje mokykloje.
„Tačiau tai nereiškia, kad reikia pulti mokyklas naikinti“, – sako E. Kuchalskis, pabrėžiantis, jog kol kas galutinis sprendimas dėl pustuščių mokyklų nepriimtas ir nėra aišku, ar darbo grupė imsis paties drastiškiausio žingsnio – jų jungimo.
„Gal ir nejungs niekas mokyklų, bus rastas kitas sprendimas“, – tvirtina Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas, tačiau primena: ar bus jungiamos mokyklos, ar ne, mokytojų, jo manymu, ateityje Panevėžyje reikės mažiau – mažėjant mokinių, tiesiog nebus ką mokyti.
Beje, darbo grupė svarsto ne vien pagrindinių mokyklų, bet ir gimnazijų ateitį. Kaip sako E. Kuchalskis, gerinant mokymo lygį galbūt vertėtų vieną miesto gimnaziją skirti itin gabiems vaikams, o kitose sukomplektuoti tokių moksleivių klases, kaip tai daroma kai kuriuose kituose miestuose. Taip pat svarstoma, kad galbūt gimnazijos galėtų turėti savo profilį – pavyzdžiui, viena jų galėtų tapti sveikatingumo gimnazija su sportine kryptimi.
Švietimo bendruomenėms siūloma apsvarstyti ir galimybes Suaugusiųjų mokyklą prijungti prie Suaugusiųjų mokymo centro; Suaugusiųjų mokymo centre steigti gimnazijų klases (akreditavus vidurinio ugdymo programą); Kazimiero Paltaroko gimnazijai parengti ir su Švietimo ir mokslo ministerija suderinti savitos pedagoginės sistemos sampratą (dėl galimybės išlikti ilgąja gimnazija); Specialiojo ugdymo centrą prijungti prie Specialiosios mokyklos.
Daiva Savickienė
