Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Aš pavydžiu bepročiams, kuriems, turbūt, viskas aišku ir kurių elgesio niekas nesistengia išaiškinti.“
Būti bepročiu, matyt, labai gerai, jei ne vienas rašytojas jau taip rašo... Bepročiai pastebi ir džiaugiasi tuo, ko paprastas eilinis žmogus nepastebi ir negali pastebėti, nes jo protas to nepripažįsta.
Beprotis yra tolygus vaikui, nes tik jie yra laimingi, kai aplink vien bėdos ir nelaimės. Tai − gyvenimo dovana...
Sąvoką beprotis (arba dar kitaip – idiotas) galima aiškinti įvairiai. Internetine enciklopedija vikipedija, tai apibūdina kaip žmogų, dėl protinio atsilikimo beveik negebantį išmokti kalbėti ir mąstyti.
Emocinis gyvenimas apsiriboja primityviomis malonumo ir nepasitenkinimo reakcijomis. Štai Servanteso don Kichotą visi laikė idiotu. Jis gyveno savo sukurtame, fantastiniame pasaulyje, kuris buvo gerokai atitolęs nuo realybes.
Pripažinti realybę − sunkiau, negu gyventi savo susikurtame, tobulame fantazijų pasaulyje. Palyginus su realybe, don Kichoto pasaulis buvo daug spalvingesnis, pasakiškesnis.
Iš paprasto bajoro, savo beprotybės dėka, jis gali virsti riteriu, visų gerbiamu riteriu ir tai padaro don Kichotą laimingu.
Egzistencialistai teigė, kad neegzistuoja jokios moralinės vertybės, kad žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.
Tačiau egzistencialistų filosofija jau primiršta ir žmogus, norėdamas pritapti, yra priverstas įsprausti save į visuomenės sudarytus rėmus. Tokie bandymai įkišti žmogų į prokrusto lovą, gali jį privesti iki beprotybės.
Savo romane „Idiotas“ , padarydamas Myškiną žmogiškumo įsikūnijimu, Dostojevskis parodo kas gali atsitikti, kai toks žmogus susiduria su visuomene.
Myškino „idiotizmas“ dažnai susiduria su visuomenės normomis, taip parodomas kunigaikščio naivumas. Deja, „idiotas“ negali išgelbėti savęs nuo visuomenės ir galiausiai išprotėja. Visuomenė pabrėžia išsilavinimo svarbą.
Nuo pat mažens bandoma įtikinti, kad mokslai yra svarbiausias dalykas, kad kuo daugiau ambicijų ir norų turėsi, tuo daugiau jų pasieksi, tačiau neretai pamirštama paminėti, kad žmogus nuo per didelių siekių gali ir išprotėti.
Tai patvirtino ir amerikiečių mokslininkų grupė. Ištyrusi visų laikų genijus ji nustatė, kad iš 78 garsiausių žmonijos istorijoje žmonių tik 11 buvo „normalūs“. Likusieji sirgo įvairiomis psichikos ligomis.
Laimingi yra tie, kurie nėra išsilavinę ir nepažįsta blogio. Laimė - tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo.
Kuo žmogus yra labiau išsilavinęs, tuo aukščiau jis „pakelia“ savo poreikių kartelę ir tuo daugiau jam reikia, kad jis taptų laimingas. Nesupratimas apie pasaulį, jo žiaurumą, leidžia įžvelgti tik gėrį.
Panevėžio specialiojoje mokykloje ugdomi intelekto sutrikimų turintys vaikai. Lankantis joje teko matyti laimigiausius kada nors matytus vaikus, kurie niekad nenustoja šypsotis.
Toje mokykloje mokosi ir mano pusbrolis, kurio, per daugybę metų, dar neteko matyti liūdno ar nusiminusio. Nesupratimas apie pasaulio žiaurumą, padaro juos laimingus. Taip pat nedaug apie pasaulį žinančios Afrikos tautos - laimingi žmonės.
Nežinodami, kad gali būti geriau, to nesiekdami, jie gyvena tuo, ką turi ir yra laimingi. Nemąstantys apie realybę, nežinantys apie skaudžius kitų išgyvenimus, žmonės gyvena ramiai, nesigilina, nesamprotauja, nevargina savęs mintimis, todėl gyvena laimigiau.
Matyt idiotizmas nėra jau taip blogai. Juk dauguma iš mūsų norėtų sugrįžti į tuos laikus, kai buvome maži vaikai, kai pasaulis buvo gražus ir spalvotas, kai nepažinojome blogio.
Deja, išaugę suprantame, kad ne visada pasaulis būna gražus ir labai dažnai tenka nusivilti. Todėl reikia susirast kažką - daiktą, veiksmą ar žmogų – kas suteiktų laimės sunkiausiomis akimirkomis ir bent truputėli taptume panašūs į idiotus, į pačius laimingiausius.
Justas Piliponis
