Jeigu būčiau pirmakursė, atkeliaučiau į Vilnių su dideliu lagaminu, kuriame tarp visų mano gražiausių (juk važiuoju į sostinę!) drabužių glaustųsi mamos kruopščiai supakuoti lašiniai ir stiklainis naminių pomidorų. Ant pečių turėčiau dar mokyklos laikus menančią kuprinę, vienoje rankoje tikriausiai laikyčiau puodą, kuris niekur kitur netilpo, o kitoje – lapelį su savo naujuoju adresu. Atkeliavusi į svetimą ir man nepažįstamą miestą, nors ir nutaisiusi linksmą ir nuotykių ištroškusią šypseną, giliai širdyje bijočiau daugybės dalykų. Bijočiau pasiklysti dideliame mieste. Mane baugintų autobusų ir troleibusų pasirinkimas. Juk jeigu įsėsiu į netinkamą, galiu nuklysti į kokį čigonų taborą ar, mažų mažiausiai, Naujininkų rajoną, liūdnai pagarsėjusį toli už Vilniaus ribų.
Bijočiau, kad man amžinai trūks pinigų, o už paskutinius centus nusipirktus makaronus kitas išalkęs bendrabučio gyventojas nugvelbs iš puodo bendroje virtuvėje.
Bijočiau, kad bus sunku sugyventi su kambario draugais, o bedrakursiai, vietoj to, kad draugiškai pasidalintų konspektais, nurodys neteisingą auditoriją, taip bandydami atsikratyti konkurencijos.
Bijočiau, kad įstojau ne ten, kur iš tikrųjų norėjau, o draugai, kuriems galėčiau pasiguosti, studijuoja ar uždarbiauja Anglijoje.
Tačiau turiu prisipažinti – man niekada neteko atvažiuoti gyventi į Vilnių iš kito miesto, o pirmakurse nebesu jau ketverius metus, todėl apie naujų studentų baimes galiu tik spėlioti. Tačiau kad ir kokią pirmakursių baimę sugalvočiau, ji negalėtų varžytis su iš fuksų stovyklos važiuojančiame traukinyje išgirsta baime: „Labiausiai bijau Vilniuje nerasti nuoširdumo“.
Nors už lango ganėsi Vilniaus apylinkių žalmargės, o už miškų masyvo nesimatė nė vieno daugiaaukščio, pasijutau lyg gyvenanti pasaulio didmiestyje, kur milijonai sėkmės ištroškusių žmonių sutryps kiekvieną, kuris kliudys jiems pasiekti savo tikslą, kur šypsena – tai tik priemonė apgauti ir eliminuoti konkurentą.
Taip, tiesa, Vilnius stengiasi lygiuotis į didžiuosius Vakarų pasaulio miestus. Žmonės čia spalvingesni, šukuosenos įdomesnės, klausomasi keistesnės muzikos. Dažnas slepia pusę veido už didelių akinių ir atrodo abejingi visam supančiam pasauliui. Čia yra daugiau keistuolių, daugiau iškrypėlių, daugiau vagysčių. Kaip kiekviename didesniame mieste. Taip, čia retai kaimynas pašaukia tave vardu ir klausia, kaip ten gyvena tavo trečios eilės teta. Net cukraus pristigusi kaimynė retai pasibels į gretimo buto duris – juk parduotuvė yra už kelių žingsnių.
Vilniaus dydis leidžia rinktis žmones, su kuriais nori bendrauti, kuriems patikėsi savo paslaptis, su kuriais dalinsies kasdieniais džiaugsmais ir vargais. Čia nebūsi pasmerktas kiekvieną kartą užėjęs į parduotuvę sutikti savo priešą, nes visi miestelio gyventojai apsiperka ten pat. Niekas nepastebės, kad šį sekmadienį nesilankei bažnyčioje, nes čia jų – ne viena ir net ne dešimt.
Bet Vilnius nėra jau toks didelis, kad trukdytų draugams susitikti ir bendrauti, kaip tai dažnai nutinka pasaulio didmiesčiuose. Pervažiuoti sostinę nuo vieno miesto galo iki kito užtenka valandos, todėl visi draugai yra ranka pasiekiami. Jau po kelių mėnesių, praleistų sostinėje, nuvažiavus į miesto centrą, galima žaisti žaidimą „kas sutiks daugiau pažįstamų“. O juos sutikus – pakviesti išgerti kavos ar papietauti.
Todėl galima bijoti piktų dėstytojų, didelių makaronų kainų, kamščių rytais pakeliui į universitetą, bet patarčiau nebijoti Vilniaus, nes už betono ir stiklo uždangos slypi gražūs žali parkai ir skverai, jaukios kavinės ir nuoširdūs žmonės.
Agata Bosak
