Nuo pat mažens buvau aktyvistė. Visur eidavau, viską darydavau: tai žiūrėk intensyviai pradedu sportuoti, tai jau tekinom lekiu į šokių būrelį, tai mokykloje atlieku vieną ar kitą vaidmenį. Visada turėjau daug veiklos, o kartu ir draugų. Kiekvienas savaitgalis buvo skiriamas tik draugams. Mokslais užsiimdavau darbo dienomis, derindama laiką su užklasine veikla. Tiesa, kaip ne keista geriausi draugai buvo vaikinai. Galbūt jais labiau pasitikėjau, rasdavau bendresnės veiklos.
Nors mokslai sekėsi gerai, su draugais sutardavau dar geriau, laisvą laiką leisdavau vis linksmiau ir audringiau, bet... to vienintelio, prie kurio norėjosi prisiglausti ir pasakyti „myliu“, fronte nebuvo arba buvo, bet šiaip sau . Matyt, buvau pernelyg išranki, nes besiperšančių, besisiūlančių ar kitaip bandančių patraukti dėmesį netrūko. Į visus vaikinus žiūrėjau tik kaip į draugus arba kaip į merginų skaudinimo „mašinas“. Tekdavo daug draugių guosti nenusisekusia pirmąją meile. Draugių vaikinai ar šiaip draugai vaikinai, klausinėdavo įvairių klausimų bei konsultuodavosi vienu ar kitu reikalu. Tai reikėdavo, kokiai panelei dovaną išrinkti, tai susipykdavo du geriausi draugai, reikėdavo sutaikyti ir pan. Žodžiu, buvau tikra geroji samurajė gelbstinti draugų santykius ir kartu jų santykių konsultantė ir ekspertė.
Atėjo dvylikta klasė. Buvau prisižadėjusi visas jėgas ir laiką skirti mokslams. Nusprendžiau pamiršti audringus savaitgalius, šėliones bei bevaises princo ant balto žirgo paieškas. Galvojau, kad vis tiek kažkur yra man skirtas žmogus ir aš jį, arba dar geriau jis mane, anksčiau ar vėliau susiras. Turbūt toks pažadas ir buvo lemtingas tolimesniems mano meilės reikalams.
Nuo to lemtingo rugsėjo vaikinų dėmesys dar labiau sustiprėjo. Ėmiau traukti juos kaip medus bites. Tai vienas siūlo į kiną, kitas jau į kavinę ir t.t. Dažniausiai tokių pasiūlymų atsisakydavau, nes buvau nusiteikusi prieš aklus pasimatymus su nepažįstamais žmonėmis. Gal ir senamadiška, bet veiksminga. Buvo keisčiausia, kaip pradėjo pirštis ir buvę draugių vaikinai. Man visos tokios situacijos kėlė šypseną. Tačiau atsirado vienas bet...
Tuo metu buvo labai populiari jaunimo tarpe viena pažinčių ir šiaip bendravimo svetainė. Kartais aš taip pat joje apsilankydavau. Na, ir ką jūs manote? Visai atsitiktinai pradėjau susirašinėti su vienu bendraamžiu iš kitos mokyklos. Jis pažinojo daugumą mano draugų bei klasiokų. Radome apie ką kalbėti ir pan. Paprašęs mano telefono numerio, iškart jį gavo (nors, po velniais, aš jo niekam neduodavau ir visiems draugams sakydavau, kad niekam jo neduotų; saugojau kaip kokią relikviją ar slaptąją informaciją). Kilo mintis pasinerti į tam tikrą avantiūrą.
Tuo pat metu mano geriausia draugė taip pat susirašinėjo su kažkokiu vaikinu. Papasakojau aš jai apie savo „internetinį kadrą“, o ji man apie savo. Po kiek laiko bendravimo paaiškėjo, kad mudviejų susirašinėjimo draugai yra pažįstami ir net geriausi draugai. Tai buvo didelė staigmena mums abiem.
Po daugiau nei mėnesio bendravimo, visi keturi nusprendėm eiti į dvigubą pasimatymą. Galvojom bus drąsiau, juk nei vienas nebuvom susidūręs su vienas kitu akis į akį. Taigi, susitikome ir pasimatymas prasidėjo. Kaip ir buvo galima nuspėti, kalbėjome tik mes su drauge. Berniukai pasirodė kuklūs ir ne tokie iškalbingi kaip bendraudami telefonu. Įdomi situacija pasidarė tuomet, kaip ėmiau labiau žiūrėti į tariamą draugės vaikiną. Man jis pasirodė toks mielas, šiltas, dėmesingas žmogus. Labiausiai sužavėjo jo nuolatinė šypsena, kuri nė minutei nedingdavo iš jo veido. Į savo vaikiną aš nė nekreipiau dėmesio. Bendravau, bet tik, kad bendraučiau.
Po pasimatymo, kaip ir dera panelėms, su drauge aptarėm savo a la vaikinus. Tuo viskas ir baigėsi tą vakarą. Tačiau, nepraėjus nei kelioms dienoms po mūsų pasimatymo, gavau elektroninį laišką nuo draugės tariamo vaikino. Taip nejučiom pradėjome bendrauti virtualioje erdvėje. Radome labai daug bendra. Pasirodo, mūsų tėvai vienas kitus pažino, o mamos net kažkada dirbo kartu ir jis su mama kažkada buvo pas mus svečiuose, o aš to neprisiminiau...
Taip mėnuo po mėnesio mes vis bendravome. Susitikdavo ir realybėje. Nuolat juokaudavome, linksmindavomės, kalbėdavomės... O senuosius savo draugus nejučiom pamiršom. Pastebėjau, kad apleidau mokslus. Per naktis bendraudavau tik su juo. Dažnai man jis paskambindavo ir nejučiomis praeidavo ne viena pokalbio valanda.
Taip atėjo ir mano paskutinis skambutis. Jis pasisiūlė mane ryte nuvežti į šventę. Atėjusi prie jo automobilio pamačiau jį stovintį su didžiule raudonų rožių puokšte. Buvau nustebusi ir pajutau kaip visu mano kūno laksto šiurpuliukai. Tai buvo didžiulė staigmena. Po tos šventės praėjus mėnesiui jis pasiūlė man tapti jo mergina ir aš sutikau.
Didžiausią gyvenimo šventę – išleistuves – sutikau ne viena, o su mylimu vaikinu pašonėje. Jaučiausi labai pakylėta ir laiminga. Juk pagaliau aš turiu du ilgai lauktus stebuklus: mylimą ir mane mylintį vaikiną bei visą 12 metų triūsą – atestatą rankose.
Nors ir įstojau mokytis į kitą miestą, didelis atstumas mums nėra kliūtis mūsų meilei ir buvimui kartu. Tas buvimas jau tesiąsi dvejus metus.
Įdomiausias faktas šioje istorijoje yra tas, kad būtent dėka mūsų geriausių draugų, mes radome vienas kitą!
D.J.
Atsiųsk ir savo meilės istoriją bei laimėk „New Yorker“ 500 Lt čekį!
