Buvau iš tų merginų, kurioms svarbiausia mokslai, o ne vaikinai. Būdama abiturientė, dar niekada rimtai nedraugavau nė su vienu jaunuoliu. Buvo tų padūsaujančių, kviečiančių į kiną ar kavinukę, ateinančių pasišnekėti, bet greit visus atšaldydavau, kai prie savo durų kalbėdavau jų net pilnai neatverdama, o tik kalbėdavau pro durų grandinėlę.
Radusi striukės kišenėje bendraklasio kvietimą eiti į kiną, jį demonstratyviai kitą dieną grąžinau, sulaukdama pasišaipymų bendraklasio ir savo adresu.“Mažvaikė“ – tada man pasakė klasės draugas. Žodžiu, gerbėjų neturėjau, nes norėjau mokytis ir niekas man nepatiko.
Kai artėjo viena iš svarbesnių dvyliktokų švenčių - šimtadienis, visos klasės merginos prieš kelias savaites kalbėjo, planavo, ką kviesis iš vaikinų, nes po oficialios dalies numatyta diskoteka.
Daugelis mergaičių turėjo vaikinus, o kitos sakė, kad kviesis šiaip draugus. Susizgribau, kad aš net nė vieno vyriškos lyties draugo neturiu. Artėjant šimtadieniui jaučiausi nejaukiai, nes pakalbėjusi su bendraklasėmis supratau, kad būsiu ta vienintelė balta varna, kuri neatsives vaikino. Eidama į šimtadienį jaudinausi, bet labai apsidžiaugiau, kai dar viena klasės draugė atėjo be vaikino - ją apgavo paskutinę minutę.
Po oficialiosios dalies norėjau sprukti namo, bet likimo draugė be vaikino labai prašė jai palaikyti kompaniją, tai pasilikau, be to buvo įdomu apžiūrėti bendraklasių „kavalierius“. Kai kuriuos buvau jau mačiusi, bet Vilijos vaikiną mačiau pirmą kartą. Šokant aktų salėje rateliu vis iš pradžių slapčia, po to atviriau nužvelgdavau Vilijos draugą. Nesupratau, kas darėsi, bet nuo jo negalėjau atitraukti akių. Aukštas ūgis, dailus kūno sudėjimas, kaip ir daugelis jaunuolių tą vakarą, apsivilkęs kostiumą.
O kai jis nusišypsojo (ne man, žinoma), tai šypsena ir skruostuose išryškėjusios duobutės galutinai mane sužavėjo. Šokant rateliu, kai mane išrinko į vidurį, aš išrinkau jį, bet akivaizdžiai mačiau, kad man šis vaikinas nerodo jokio dėmesio. Grįžau į namus sudirgusi, aišku, viena, nes niekas manęs nelydėjo. Tėvams nieko nepasakojau apie šimtadienį, užsidariau vonioje, burbtelėjau, kad pavargau ir atsiguliau miegoti. Akių negalėjau sumerkti, prieš akis man stovėjo to nepažįstamojo jaunuolio paveikslas. Supratau ir tai, kad jis yra bendraklasės draugas. Nuo įvairiausių minčių darėsi tik liūdniau, kol galų gale miegas mane nugalėjo.
Nuėjusi į mokyklą, įdėmiai klausiausi, kas ką šnekėjo apie šimtadienį. Apie mane, aišku, nešnekėjo nieko, nes nebuvo ką šnekėti. Atidžiausiai klausiausi, jei kas ką pasakydavo apie Viliją ir jos draugą. Bet sužinojau tik to vaikino vardą. Jaučiau, kad per pamokas, atlikusi užduotis rašau tą vardą į sąsiuvinio galą arba ant lapelio, dailinu po raidelę. Labai apsidžiaugiau, kai padarė nuotraukas iš šimtadienio šventės. Klasės seniūnė nunešė jas parodyti istorijos mokytojai, kuri buvo mūsų, septyniolikmečių ne tik mokytoja, bet ir lyg draugė.
Ji visų berniukų (jų klasėje buvo mažuma) paklausinėjo apie paneles, o mergaičių - apie vaikinus. Kaip nustebau, Vilijos vaikiną ji pažino, tai buvo jau seniau 12 klasių šioje mokykloje baigęs mokinys. Nevalingai šypsojausi, kai išgirdau Viliją sakant, kad ji pasikvietė tą vaikiną kaip pažįstamą, kad nebūtų viena, o kai mokytoja pasakė jo pavardę ir paklausė, kur jis dabar studijuoja, šviečiau kaip saulė.
Namo parbėgau vos ne tekinomis, nes jau buvau sukūrusi planą. Tik grįžusi pasiėmiau telefonų knygą ir susiradau tą pavardę, jų buvo ne viena. Paskambinau pirmu numeriu ir paprašiau pakviesti Martyną. Šįkart nepasisekė. Iš ketvirto karto pavyko. Matyt, jo sesuo pakvietė, kai išgirdau tą balsą, netekau žado ir tylėjau, nors mielas „alio“ labai gundė kalbėti. Tada padėjau ragelį ir nutariau labiau pasiruošti pirmam pokalbiui, viską apgalvoti, kad nebūtų nesklandumų.
Kitą dieną jau buvau drąsesnė ir paskambinusi kalbėjau. Į jo klausimą, kas aš ir iš kur gavau telefono numerį, numykiau, kad davė draugė, o kas aš, kitą kartą pasakysiu. Iki kito karto mes vis kalbėdavomės. Kalbėdavomės apie viską: jo studijas, vairavimo kursus ir panašiai. Po beveik kelių savaičių kalbėjimo nutarėm susitikti. Beprotiškai jaudinausi, nes kalbėti telefonu yra viena, o susitikti visai kas kita. Be to, aš žinojau, su kuo susitiksiu, o jis - ne. Labai norėjau patikti.
Vonioje praleidau daugiau negu valandą: dažiausi, valiau makiažą, vis atrodė ne taip - tai per ryšku, tai per blanku. Rūbus išsimatavau visus, kokius tik turėjau. Žiūrėjau, kad nestorintų, kad tiktų. Galiausiai virpančia širdimi ir išdavikiškai drebančiom rankom sutartu laiku nuėjau į autobusų stotelę, kurioje tarėmės susitikti. Buvau šokiruota - jo nebuvo.
Mindžikavau, o minutės man atrodė kaip ištisos valandos. Pagaliau pasirodė. Pati priėjau, pasisveikinau. Ėmėm kalbėti nei šį, nei tą. Kur kas paprasčiau buvo telefonu. Nuvažiavom autobusu į miesto centro kavinukę ir gerdami ledų kokteilius šnekėjomės, šypsojomės vienas kitam. Šneka pamažu rišosi, aš atgavau žadą ir užvedinėjau kalbą.
Kai grįžom prie mano namų, jis užėjo į laiptinę. Dar kalbėjom apie mūsų pažintį. Martynas stovėjo atsirėmęs į sieną ir kažko ūmai pasilenkė. Aš (galbūt prisižiūrėjusi serialų) atkišau savo raudonai padažytas lūpas. Mūsų lūpos susiliejo į bučinį. Tik daug vėliau jis man pasakė, kad ketino pasitvarkyti bato raištelius, o ne mane bučiuoti, bet tuo metu jaučiausi pakylėta.
Ir tą naktį prastai miegojau, bet šįkart iš laimės. Nuo tos dienos mudu ėmėme susitikinėti, vaikščiodavome susikibę už rankučių, eidavome į kiną, kavinę, juokdavomės, prisimindami draugystės pradžią...Pasikeičiau ir aš, draugystė truputį atsiliepė mokslams, tarp devynetukų dešimtukų jau atsirasdavo ir žemesnių balų. Ne už kalnų laukė abitūros egzaminai. Bet buvau labai laiminga ir skrajojau padebesiais, o šypsena nenuslinkdavo nuo lūpų. Džiaugiausi, kai per išleistuves jau turėjau draugą ir žinojau, kad neteks stypsoti vienai.Štai tokia mano pirmosios meilės istorija, kurią prisiminus, šiluma užlieja krūtinę...
Neringa
Atsiųsk ir savo meilės istoriją bei laimėk „New Yorker“ 500 Lt čekį!
