Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad vieną dieną reiktų trenktis į kitą pasaulio kraštą tam, kad pradėtum viską nuo pradžių? „Tiesiog taip atsitiko, gyvenime būna juk pačių keisčiausių dalykų“, – šypsosi tarptautinės rinkodaros studijuoti atvykęs 32 metų indas Prabinas Chandranas. Jis sutiko papasakoti, kas iš saulėtosios Indijos atviliojo į šaltą Lietuvą ir kokie džiaugsmai ir rūpesčiai aplankė apsigyvenus čia.
Kodėl studijoms pasirinkai būtent Lietuvą? Atvykau iš pietinės Indijos dalies, Kochi miesto, kuriame vietinių gyventojų priskaičiuojama iki 5 mln. Tai turistinis regionas, kur kasmet plūsta daugybė turistų, kuriuos traukia nepaprastai graži gamta, tas regionas dar vadinamas „Dievų žeme“. Pačiam taip pat yra tekę padirbėti turizmo srityje, Indijoje baigiau finansų studijas.
Kodėl studijoms pasirinkau būtent Lietuvą, manęs jau klausė daugybė žmonių. Kada ieškojau, kur galėčiau studijuoti rinkodarą, man patiko ISM siūlomos studijų programos, juo labiau, kad nemažai dėmesio jų metu skiriama tarptautinio verslo studijoms apskritai. Iš tiesų, galvodamas apie studijas Europoje, labiausiai domėjausi Vokietija ir Prancūzija, bet sudomino ISM siūloma galimybė studijų metu pastudijuoti Lietuvoje ir Norvegijoje. Atvirai kalbant, apie Lietuvą žinojau tikrai nedaug, o pirmas įspūdis buvo, kad tai dalis Rusijos.
Kaip šeima reagavo sužinojusi, kad išvyksti į Lietuvą, kuri yra „kažkur Europoje“?
Prieš atvykdamas apie Lietuvą, stengiausi sužinoti kuo daugiau apie šią šalį, taip pat ir savo namiškiams pasakojau apie Lietuvą iš to, ką pavyko rasti internete. Labiausiai įstrigę faktai tai, kad Lietuva buvo SSRS sudėtyje bei tai, kad krikščionybė nėra pirmoji religija, o istoriškai pirmoji buvo pagonybė. Kelionė į Lietuvą man buvo didelis iššūkis, virtęs gyvenimo nuotykiu, mat viską, ką pažinojau ir turėjau, teko palikti ir viską pradėti nuo pradžių kitame pasaulio krašte.
Kas labiausiai nustebino renkant informaciją apie Lietuvą dar iki atvykstant?
Pirmiausiai nustebino klimatas, kai „Vikipedijoje“ perskaičiau, kad žiemą oro temperatūra nukrinta iki minus 30 laipsnių šalčio. Kaip minėjau, labai sudomino faktas, kad praeityje lietuviai buvo pagonys, juk aš pats atvykau iš šalies, kur yra daugybė religijų. Taip pat nemažai sužinojau apie Lietuvos gamtą ir tai, kad jūs turite keturis metų laikus. Niekada gyvenime nesu matęs keturių metų laikų ir ši žiema yra mano pirmoji. Kai galvoju apie Lietuvą, pirmiausiai prisimenu, kad tai maža šalis, bet turinti labai turtingą istoriją. Europoje teko būti ir anksčiau, kai buvau čia atvykęs pakeliauti, o su europiečiais dažnai susidurdavau savo šalyje, kai priimdavau juos kaip turistus.
Kokie pirmosios lietuviškos žiemos įspūdžiai?
Kai atvykau į Lietuvą, dar buvo šilta. Ten, kur gyvenau, niekuomet nebūdavo minusinės temperatūros. Vykdamas čia žinojau, kad žiemai teks pasiruošti, bet vienintelis dalykas, kurį atsivežtą iš namų galėjau čia panaudoti, buvo skėtis. Labai džiaugiuosi savo buto draugu lietuviu, kuris man padėjo nusipirkti šiltų drabužių ir kitų daiktų lietuviškai žiemai.
Ar lengvai pavyko įsikurti Lietuvoje?
Pavyko susirasti butą netoli universiteto. Labai džiaugiuosi, kad kitas bendranuomininkis yra lietuvis, juk kultūrą kur kas lengviau pažinti gyvenant kartu su vietiniais. Be to, susirasti butą nuomai dar prieš atvykstant į šalį – praktiškai neįmanoma, nebent turi draugų ar pažįstamų, gyvenančių Lietuvoje.
Atvykęs į Vilnių, pasiklydau jau patį pirmą vakarą. Buvo vėlus vakaras ir užuot patekęs į Užupį, atsiradau Antakalnyje. Tuomet teko ieškoti taksi ir vykti į Užupį, bet net neįsivaizdavau, kurioje miesto vietoje esu. Vėliau per kokias tris dienas man pavyko susipažinti su miesto centru, žinoma, vis dar pasitaiko pasiklysti. Labai padeda geranoriški praeiviai, kurie pagelbsti pasiklydus.
Yra buvę liūdnų atvejų, kai į Lietuvą atvykę studijuoti užsieniečiai susiduria su rasistinio pobūdžio išpuoliais. Ar yra tekę turėti nemalonių patirčių?
Kai esi atvykėlis, paprastai esi perspėjamas apie tokius atvejus. Turiu daug draugų lietuvių, tad jie man pataria, kurių vietų turėčiau vengti ir nuo ko reiktų laikytis atokiau. Gyvenu centre, tad manau, kad tai gana saugi vieta. Pats puikiai suvokiu, kad savo išvaizda dažnai atkreipiu žmonių dėmesį.
Ar teko išgyventi kultūrinį šoką?
Ne, didelio kultūrinio šoko nebuvo, bet, žinoma, yra smulkmenų, kurios neleidžia pamiršti, kad žmonės kitokie ir kultūros normos taip pat skiriasi. Mano šalyje įprasta matyti gatvėje besišypsančius žmones, o kai Lietuvoje nusišypsai nepažįstamajam, tai priimama kaip labai keistas elgesys. Žmonės galvoja: „Ką jis daro?“, „Ko jis iš manęs nori?“ ir pan. Ta pati problema ir susipažįstant su naujais žmonėmis – kartais iškyla klausimas, kaip į juos reaguoti, kad šie jaustųsi patogiai. Indijoje įprasta sutiktą žmogų susipažįstant apkabinti, nesvarbu, ar tai vaikinas, ar mergina, o štai Lietuvoje kartais sunku greitai nuspręsti – ar apkabinimas dera, ar tik paspausti ranką.
Kartą teko lankytis Medininkuose, kur vykau su drauge lietuve. Pakeliui grįžtant atgal mums pavyko susistabdyti maršrutinį autobusą. Įlipome ir praėjus vos kelioms minutėms autobusą sustabdė kažkurios iš saugumo tarnybų pareigūnai ir norėjo patikrinti mano asmens dokumentus, kuriuos aš, be abejo, su savimi turėjau. Nors ši situacija man kelia šypseną, bet net neabejoju, kad tarnybą iškvietė autobuso vairuotojas, pamatęs du studentus, stabdančius autobusą. Beje, iš visų keleivių patikrino tik mano dokumentus, mano draugė, kuri keliavo kartu – vokietė, tad jokių įtarimų nesukėlė.
Lietuvoje iš manęs parodyti dokumentus prašo gana dažnai, taip pat nutiko ir man viešint Druskininkuose – tuomet buvau tiesiog sustabdytas gatvėje, patikrinti mano dokumentai, paklaustas, ką čia veikiu. Puikiai suprantu, kad šie žmonės dirba savo darbą ir jį dirba gerai. Aš pats atvykaus iš šalies, kur yra labai daug biurokratijos, tad puikiai suprantu, kad kai kurie dalykai gyvenime neišvengiami.
Ar sudėtinga buvo atvykti studijuoti į Lietuvą, turint omenyje, kad mūsų šalyje nėra net Indijos konsulato?
Taip, tai buvo tikrai nelengva, nes nuo to momento, kai aš pradėjau ruoštis atvykti į Lietuvą, iki tos dienos, kai čia atvykau, prabėgo ilgi aštuoni mėnesiai, per kuriuos teko įveikti daug biurokratinių ir kitokių kliūčių. Man teko vykti į ambasadą Delyje, o kelionė traukiniu iš mano gimtojo miesto traukiniu trunka apie 36 valandas. Visi dokumentai tvarkomi buvo Delyje, žinoma, dalį klausimų pavyko išspręsti internetu, aktyviai ieškant informacijos ir susirašinėjant su atitinkamų institucijų darbuotojais.
Iš tiesų mano atvykimas į Lietuvą sukūrė tam tikrą precedentą, juk esu pirmasis čia studijuoti atvykęs studentas iš šalies, kurioje gyvena šeštadalis viso pasaulio gyventojų, ir kai kurios tarnybos, išgirdusios mano klausimus, nelabai žinojo, ką atsakyti, nes tokios praktikos nėra buvę. Šiuo metu pats savanoriauju vienoje tarptautinėje organizacijoje, kuri padeda palengvinti tarptautinį bendradarbiavimą.
Kalbant apie dalykus, kurių pasiilgsti gyvendamas Lietuvoje, kokie jie?
Čia man labai trūksta saulės. Kartą suskaičiavau net dešimt dienų, per kurias neišvydau saulės, kadangi atvykau iš vietos, kur tik nubudus saulė jau būna pakilusi aukštai, tai šiek tiek keista. Mano kūnas vis dar gyvena pagal indišką laiko suvokimą, tad ir tai, kad Lietuvoje anksti temsta, man taip pat nėra įprasta. Žinoma, čia yra ir pozityvių dalykų, jei išeinu vakare kur nors su bičiuliais pasilinksminti, kitą dieną nekenčiu nuo pagirių, nes dėl tokių laiko skirtumų mano kūnas nežino, kaip į tai reaguoti.
Pasiilgstu indiško maisto. Lietuviškas maistas nėra aštrus, tad dažniausiai sau maistą gaminu, o 50 kilogramų mano bagaže beveik pusę svorio sudarė indiški prieskoniai ir kiti maisto pagardai, nes žinojau, kad čia nerasiu Indijoje įprastų produktų.
Pasiilgstu indiškų švenčių. Nesu religingas žmogus, bet man patinka šventės, atspindinčios mano gimtąją kultūrą. Indijoje vyksta daugybė įvairių švenčių ir gyvenimo būdas ir tempas yra visai kitas. Atostogos – tai laikas, kai susitinkama su draugais ir giminaičiais. Indijoje bendravimas tarp žmonių nėra toks formalus kaip Europoje, ten niekas neskambina ir nesiteirauja, ar bičiulis tuo metu bus namuose ir ar jis galintis užsukti, tiesiog ateinama ir tai yra labai įprastas elgesys. Gyvendamas Lietuvoje išmokau, kad apie savo apsilankymą žmones reikia perspėti.
Čia gyvendamas kartais pagalvoju, kad Lietuvoje trupytį per tylu, žinoma, aš tai vertinu, bet tai nauja, kitokia patirtis.
Ar teko išbandyti tradicinius lietuviškus patiekalus?
Taip, teko. Man labai smalsu, koks tas lietuviškas maistas, ir labai dažnai klausiu žmonių įvairiose situacijose, ką jie valgo. Tiesa, kol kas dar neradau tokios vietos pavalgyti, kur maistas būtų išskirtinai skanus, kai pasiklausiu draugų, jie pasiūlo kelias variantus, bet iš tiesų nesu lietuviško maisto fanatikas.
Kai užsuki į prekybos centrą, kas atsiduria tavo prekių krepšelyje?
Papasakosiu linksmą situaciją, kuri man bandant apsipirkti pasikartojo net keletą kartų skirtingose vietose. Ėjau į prekybos centrą pieno, bet net neįsivaizdavau, kas yra kefyras, tad kas kartą man grįžus su šiuo produktu mano buto draugas prapliupdavo kvatotis. Kai einu į parduotuvę, dažniausiai mintyse meldžiuosi, kad pavyktų nusipirkti tai, ko iš tiesų noriu. Kartais apsipirkti padeda draugai, turiu tokią knygelę, kur jie man parašo reikiamų produktų pavadinimus ir rodydamas į šiuos žodžius parduotuvėje klausiu: „Ar turite šito? Kur padėtas anas?“ Kai pats pabandau ištarti produktų pavadinimus, manęs nesupranta.
Kartais apsilankau Halės turguje, bet ten daugelis pardavėjų kalba tik rusiškai ir jie nėra itin draugiškai nusiteikę su užsieniečiais, tad ten apsipirkti man padeda universali ženklų kalba, kartais ką nors bandau išversti telefone esančiu žodynu, bet dažniausiai pardavėjai man parodo skaičiuotuvą su pirkinių kaina ir belieka tik susimokėti.
