Jei tu vis dar sėdi „apsikabinęs“ mokyklos suolą, tai tikriausiai dar nejauti jokio ilgesio mokyklai. Tačiau ar pagalvoji, kas bus, kai „išskrisi iš lizdo“?
Ne vienas mokinukų pritartų Džono Apdaiko žodžiams: „Išradingi tėvai, vadovaudamiesi savo išmintimi, nutarė, kad vaikai yra baisus krūvis savo tėvams. Taigi jie sukūrė kalėjimus, vadinamus mokyklomis, ir apginklavo juos, kad kankintų vadinamuoju mokslu“ . Taigi, ar atsiranda ilgesys tam „kalėjimui“? O gal džiaugiesi, jog pagaliau iš ten ištrūkai?
Paklausta, ar pasiilgo mokyklos ir kodėl, Julija atsakė taip: „Pasiilgstu klasiokų, keleto mokytojų, juk ten tiek metų praleidau. Visgi, nenorėčiau dar kartą mokytis mokykloje.“ Tikriausiai daugelis prisimena senus gerus mokyklos laikus dėl puikaus laiko, praleisto pertraukų bei pamokų metu.
Nesvarbu, kad mokytojas griežtas, tačiau tu, kaip jaunas išdaigininkas, vistiek iškrėsdavai kažką šmaikštaus. Man pačiai mokykla liks tik pirmas tvirtas žingsnis į tolimesnį gyvenimą. Žinau, kad jeigu reikės, tai susitiksiu su klasės draugais, taip pat mokytojais. Mokyklai dėkinga liksiu už tai, kad ten tapau tvirtesne „uola“.
Anot mano draugės Monikos, ji nė už ką negrįžtų į mokyklą. Tiek mokytojai, tiek klasės draugai jai nesukelia gerų prisiminimų... Galbūt ji nepatiko kai kuriems mokytojams, nes turėjo tvirtesnę savo nuomonę. O gal ji nebuvo tokia stropi, kaip reikėjo?
Mergina džiaugiasi, kad šiuo metu studijuoja universitete. Jai ten daug mielesnė ir įdomesnė aplinka. Ne vienas mokytojas remiasi legendiniais Lenino žodžiais „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Mokytojai mus labiau myli, jei mes labiau stengiamės. Bet mokykla nėra vienintelė vieta šviestis.
Kai kurie žmonės mano, kad mokykla apriboja tavo laisvę ir neleidžia tau išsiskleisti tartum pavasariniam žiedui. Edisonas buvo išmestas iš mokyklos, nes buvo per daug vėjavaikiškas. Kaip paaiškėjo vėliau, jis buvo hyperaktyvus, todėl negalėdavo nustygti vietoje. Bet tai jam nesutrukdė užregistruoti net 1093 išradimus. Jis gyvenimo mokėsi namuose.
Kai kurie žmonės norėtų sugrįžti į mokyklą, būdami vyresni nei trisdešimties metų. Ilona, baigusi universitetą, neranda ramybės. Ji vis kartoja sau: „Su tokia patirtimi ir mąstymu galėčiau pasiekti žymiai daugiau nei sugebėjau prieš septynerius metus.“
Taigi, liūdesys kyla todėl, nes žmogus nėra patenkintas savo gyvenimu. Kartais mes keikiame save dėl nepadarytų darbų. Negalime suprasti, kodėl tada ir tada pasielgėme būtent taip.
Kai kuriems mokykla yra vienintelis kelias į geresnį gyvenimą, bet toli gražu ne visiems. Kartais dėl patirtos prievartos mokykloje mokiniai praranda visišką norą ten eiti. Puikiausias pavyzdys – mano brolis. Apibūdinti jį galėčiau kaip neramų, bėdų ieškantį jaunuolį.
Na, bent jau toks jis buvo anksčiau. Susiginčijęs su mokytoju dėl smulkmenų, jis įsivėlė į tikrą pragarą – buvo sumuštas mokinių akivaizdoje. Galima suprasti mokytojo įniršį, kai tą minutę jis taip pasielgė. Tačiau negaliu suprasti direktoriaus bei kitų abejingumo, kai viskas pasibaigė lyg žiema – visas įvykis „ištirpo“. Tokie dalykai mokinius skatina vis labiau atitolti nuo mokyklinio gyvenimo.
O ką būtų galima pasakyti apie mokinius, kurių tėvai yra mokytojai? Manau, kad tiems vaikams uždedamas didesnis ryšulys ant nugaros. Juos nuolat stebi, mat jie turi būti pavyzdingesni nei kiti mokiniai. Kartais jų tėvai perlenkia lazdą.
Bando įrodyti, jog šis vaikas yra prižiūrimas tartum pavojingiausias nusikaltėlis. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, kai šiems žmonėms – mokytojų vaikams – kai kas šiek tiek nuolaidžiauja. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog keista. „Nesijaučiau kitaip nei kiti. Tiesiog susitaikiau su tuo, kad mano mama bus mokytoja.
Džiaugiausi galėdama užsukti pas ją pertraukos metu. Kartais, ištikus nelaimei, buvau dėkinga, jog ji šalia ir gali man padėti. Tačiau taip pat ilgiuosi mokyklos. Tų laikų man niekas nepakeis,“ – pasakojo Roberta. Kartais mokiniams trūksta to „tėviško“ artumo.
Ne vienas norėtų, kad ištikus nelaimei šalia būtų žmogus, kuris galėtų viską puikiai suprasti. Turint galimybę kalbėti su mokytoju tarsi tėvu, tu jautiesi tvirtesnis.
Giliai širdyje visi, kas baigėme mokyklą, norėtumėm dar kartą ten sugrįžti. Vieni dėl to, nes norėtumėm sužinoti, kaip gyvena ten likę asmenys. Kiti pasikalbėti su savo mylimais mokytojais.
Manau, kad tam atsirastų labai daug priežasčių. Daugelio abejingumą mokyklai skatina ten patirti nemalonūs dalykai. Bet tai tik viena paveikslo pusė. Juk yra ir kita, gražesnė.
Monika Tautkutė