Mokytojai dažnai nedaug težino apie vaiką, todėl netgi prisibijo papasakoti savo pastebėjimus tėvams. Kartais jie net nenutuokia, koks vaikas yra po skambučio į pertrauką. Bet mokyklos draugai – kitas reikalas.
Nuolatinis bendravimas priverčia pažvelgti tiesai į akis. Būdami tiek pamokų, tiek laisvu laiku kartu, mokiniai vieni kitus mato kaip apvaliąją skulptūrą: iš visų pusių. Tada nori nenori susiduri su ne visada maloniomis situacijomis.
Smagu, kai draugai nutyli ir tavo trūkumus pasilaiko kažkur ant liežuvio galo. Bet ypač paauglystės laikotarpiu norisi būti geresniam už kitus, kartais sumenkinant savo draugus. Neretai tenka tuos ne itin širdį glostančius pastebėjimus ryti kaip čili pipirą. Aštru, degina ir skonį prisimeni dar ilgai. Būna, kad pasitaiko ir kraštutinumų. Reikia nepamiršti ir to, kad kas per daug – tas nesveika. Kartais, aišku, peržengiamos ribos. Kad ir kaip ironiškai skambėtų, bet ir skausmas mus grūdina.
Skatino pasitempti
Kuris iš mūsų nėra turėjęs pravardės? Gerai, kai apsieinama vien vardo sutrumpinimu ar maloniu žodeliu. Bet dažniausiai pravardė prilimpa po kokio nors juokingo (dažniausiai kitiems) įvykio. Arba žmogus gauna ją dėl to, kad kažkoks bruožas jį išskiria iš kitų. Klasėje ir aš turėjau draugą, kurį vadino „mergaite“. Kuriam paaugliui galėtų patikti, kai jam priskiriama kitos lyties pravardė? Matyt, lengva vaikinui nebuvo. Tačiau, mano manymu, tai padėjo jam vėliau stengtis tapti tikru, vyrišku vaikinu. Išgyvenęs šį, kitų primestą „mergaitės“ laikotarpį, vėliau vertė pavydėti bendraamžius. Visada pasitempęs, džentelmeniškas – kone visų merginų svajonė.
Arba kitas pavyzdys. Viena mergina sakė, kad nemokėjo rišliai skaityti iki aštuntos klasės. Jai tiesiog nebuvo poreikio, niekas nevertė. Mokykloje apsimesdavo užkimusia ir taip visados išsisukdavo nuo skaitymo klasėje. Tačiau vieną kartą buvo priversta perskaityti viešai trumpą pranešimą. Pajuokos, bendraamžių nušvilpimas merginą privertė raudonuoti. Ir ką jūs manot? Skaityti, pasirodo, galima išmokti per naktį. Reikia tik labai norėti ir pasistengti. Rytojaus dieną skaityti negalėjo klasės draugai. Ne dėl to, kad nemokėjo, o dėl to, kad ji savo noru perskaitė visą kūrinio ištrauką, norėdama įrodyti, kad yra ne iš kelmo spirta.
Susimąsčiau, ar einu teisingu keliu
Indrė visiškai neturėjo klausos, tačiau manė, kad dainuoja ne ką prasčiau už kitus. Pasitikėdama savimi kartais net laikydavo save geresne už klasės drauges. Mergina pasakojo, kad kartą teko dainuoti duetu su viena jaunesnės klasės moksleive. Buvo kažkoks mokyklos konkursas. Po to net keletas klasės draugų jai į akis išrėžė: „Darai mokyklai gėdą. Gal tu geriau nedainuok?“ Indrė, aišku, tada priverkė ne vieną pagalvę, o į mokyklą grįžti nenorėjo visą savaitę.
Tačiau kai pyktis atlėgo, atvėso emocijos ir įsijungė protas, Indrė gerai pamąsčiusi suvokė, kad dainavimas buvo tiesiog jos užgaida. „Taip darė draugės, taip norėjau daryti ir aš. Bet klasės vaikinai man leido suprasti, kad dainavimas nėra tai, apie ką aš svajoju. Jei būčiau labai norėjusi, būčiau išmokusi dainuoti. Tačiau, matyt, buvo per mažai noro. O gal per didelis noras tiesiog būti scenoje“, – pasakoja mergina.
Dabar Indrė pasirinko teatrą. „Nežinau, kaip seksis. Bet nesu tokia impulsyvi. Esu pasiryžus eiti į viešumą tada, kada jausiuosi tvirtai ir užtikrintai“. Pasak moksleivės, dabar ji gali drąsiai teigti, jog tik mokyklos draugai padėjo suvokti, kad visur geriausia apsimesti nepavyks. Reikia ir kažką daryti. „ Manyčiau, kad tėvai to man niekada nebūtų pasakę. Jie per daug mane myli“, – mąsto šešiolikmetė.
Klasės draugams neatleisiu
Kita mergina pasakojo, kad norėjo net keisti mokyklą, kai kasdieniniai pasityčiojimai dėl jos atlėpusių ausų privedė prie to, kad ji neidavo į pamokas. „Nesu geležinė. O ašarų rodyti tiems, kurie tyčiojosi iš manęs, nenorėjau. Tiesiog pradėjau praleidinėti pamokas“, – prisimena ji.
Mergina nešiodavo palaidus plaukus taip bandydama paslėpti savo ausis. „Tačiau mokykloje lankiau liaudiškų šokių kolektyvą ir tekdavo susirišti dvi kasas. Visą laiką šokdama galvodavau, kad žmonės stebi vien mano ausis“, – apie savo kompleksą kalba mergina. „Paaugusi supratau, kad tai tikrai nėra vienas baisiausių dalykų gyvenime“.
Anot merginos, šis supratimas atėjo dėl to, kad galbūt sutiko daugiau žmonių, pamatė daugiau pasaulio. „Tačiau klasės draugams neatleisiu, nes tuo laikotarpiu vien dėl jų kentėjau ne tik aš, bet ir mano šeima“, – su liūdesiu aiškina moksleivė.
Neleido atsiskleisti
Pakankamai neretas pavyzdys – mama mokytoja. Septyniolikmetis Karolis pasakojo, kad dveji metai, kai mama dirbo mokykloje, buvo vieni sunkiausių. „ Jeigu gaudavau pagyrimą ar gerą pažymį, tai visa klasė tuoj pat su nusivylimu atsidusdavo. O kaip gi? Mama gi mokytoja“, – pasakojo Karolis. „Man visada sekėsi mokslai. Bet būdavo netgi taip, kad kartais nenorėdavau gauti dešimt. Žinodavau, kad klasės draugai tuoj pat pažymį palydės šūksniais“. Paauglystės laikotarpiu norisi būti pripažintam, o klasės draugai vaikinui nė karto neleido pasijusti geresniam ar protingesniam už kitus.
Karolis ilgainiui net pradėjo gėdytis pasakyti, kad jo mama dirba mokykloje. „Nežinau kaip būtų buvę toliau, bet mama gavo geresnio darbo pasiūlymą ir paliko mokytojos vietą“, – kalbėjo septyniolikmetis. Jis negalėtų pasakyti, kad klasės draugai išmokė ko nors gyvenimiško. „Greičiau atvirkščiai. Išsivystė kažkoks gėdos jausmas, nenoras rodyti savo žinias, net pamiršau apie tokį dalyką kaip rankos pakėlimas pamokos metu“, – prisiminė Karolis.
Panašu, kad sunkios gali būti ne tik pamokos mokykloje. Sunkumais „papuoštos“ ir gyvenimo pamokos, kuriose gausu išbandymų. Ne šiaip cheminių bandymų, trunkančių 45 minutes. Išbandymai kartais tęsiasi ilgiau nei vienerius metus. Belieka iš visų įvykių semtis patirties. Kad ir kokia ji būtų.
Gabrielė Kartanaitė
