Prisipažinsiu, mokyklos duris uždariau jau visam laikui, tačiau atmintyje dar ilgai išliks tie mokytojai, kurių begalinis pasiaukojimas savo profesijai mane stebino. Tik jų dėka net nepažangiausias moksleivis žengė pirmyn, tobulėjimo keliu, o gabiausias mokinys skynė vis gardesnius žinių vaisius. Bet ar sulaukė šie mokytojai tinkamos pagarbos? Ar šiūdienos mokytojų ir mokinių santykis dar neperžengė ribų?
Keturiolikmetis Ignas savo klasę įvardija kaip itin problematišką. Klasės draugai ne tik nesutaria tarpusavyje, vienas kitą muša, apstumdo, bet ir negražiai atsišnekinėja prieš mokytojus. O šie negali nieko padaryti, nes vaikai žino savo teises ir jomis naudojasi. „Mokytojai yra bejėgiai prieš agresyvėjančius moksleivius, todėl dažnai savo pyktį išlieja ant tylesnių vaikų, nebegalinčių apsiginti“ – teigia Ignas.
O penkiolikmetė Rūta pasakoja, jog dėl jos klasiokų piktų juokelių biologijos mokytoja netgi turėjo atsisakyti darbo. „Neapsikentusi su nuolatiniais mokinių pažeminimais, patyčiomis neretai per pamoką mokytoja net susigraudindavo ir išeidavo iš klasės. Į biologijos pamoką buvo kviestas ir direktorius, tačiau ir tai padėties nepagerino. Klasiokai įvairiomis formomis – tiek žodžiais, tiek veiksmais manipuliavo mokytoją, kol ši neištvėrė“ – apgailestauja Rūta.
Bet štai vienuoliktokas Audrius yra nusiteikęs pateisinti mokinius, nes, anot vaikino, mokytojai nėra šventesni. „Jie ne tik skirsto vaikus pagal socialinę padėtį, bet ir esant blogos nuotaikos pradeda rėkti ant visos klasės arba „užsisėda“ ant nepatinkančio mokinio“ – priduria Audrius. Pasak vaikino, didžioji dalis mokytojų yra nervuoti, ypač tie, kurie jau dirba ilgą laiką. Audriaus teigimu, mokytojai nuo hiperaktyvių neklaužadų taip emociškai pervargsta, kad neretai įsikarščiavę prieš mokinį pakelia ranką.
Tuo tarpu septyniolikmetė Dovilė mąsto priešingai. Mergina įsitikinusi, jog kiekvienas mokytojas už darbą turėtų gauti po medalį, nes šiandien mokytojai yra per daug kantrūs vaikų atžvilgiu. Klasės draugai nuolat niokoja suolus, ant jų rašinėja šlykščius žodžius, o mokytojui supykus, jį pasiunčia kuo toliau įvairiais keiksmažodžiais ir netgi grasina. O ką jau kalbėti apie rimtesnes išdaigas, kai sudarkomi mokytojų daiktai, išdaužiami jų klasės langai. Tai vis dažnėja ir kelia siaubą“ – atvirauja Dovilė.
Visgi, kad ir kokie bebūtų mokytojai, jie mums suteikia žinių, perduoda savo patirtį ir išmintį, ko prireiks ateityje. Tad nepagarba mokytojui, būtų spjūvis į gyvenimo knygą, kurią dar turėsime skaityti. Tačiau kodėl visgi suklumpame ir įskaudiname mokytoją? Argi neturėtume jį laikyti savo autoritetu?
Kaip sakoma, norint protingai nugyventi visą gyvenimą, reikia sekti paskui mylimiausią mokytoją, nes jo pėdomis eiti lengviau. Tačiau mus supanti neharmoninga, morališkai pažeidžianti aplinka ištirpdo geras emocijas ir verčia vis greičiau atsisakyti dorovės principų. Mes norime keliauti tik savo takeliu, būti pranašesniais už kitus. Tačiau tada jau patys mokytojais būti negalime, nes neturėsime ką duoti ateities kartoms. Taigi norint kuo plačiau atverti pažinimo langą, būtina stengtis išlaikyti kuo stipresnį ryšį su mokytoju, kad kelias paskui jį niekada nenutrūktų.
Būdami dar jauni, mes retai susimąstome, ko mokytojas iš mūsų nori, kuo stengiasi mus nulipdyti. Ir tik suaugę, perėję bedugnės prarajas mes staiga suvokiame, kaip nevertinome to mokytojų laiko, skirto mums. Galbūt neįdomios žinios, per sunkiai suprantami žodžiai vertė mus atitolti, retkarčiais pasišalinti iš pamokų, bet net sunkiausi uždaviniai, neišspręsti mokyklos suole gali palikti tuščius lapus ir gyvenime. Todėl svarbu įsiklausyti į kiekvieno mokytojo pastabas, net jei jos yra ir nemalonios, kad ateityje sugebėtume ne tik pasakyti mokytojui ačiū, bet ir galėtume didžiuotis savimi.
Lina Skučienė
