O kas yra ta laimė? Prabangus automobilis ar iškilminga, žinomų veidų prikimšta puota? Ne, tai ne laimė. Štai, prancūzų aktorė Bridžit Bardo apie save teigė: „Niekada gyvenime nebuvau laiminga“. O juk buvo graži, pinigų ir šlovės jai tuo labiau netrūko. Bet jei tai ne laimė, tai kas tada ji ir kur slepiasi? Negi mano drauguose? Ar tavo populiarume? Na, kad ne...
Juk bet kada galite tapti žmogumi, kuris niekam nerūpi. Argi nemanote, kad laimė tai tik mūsų pačių sukurta iliuzija, kuri leidžia pasijausti kur kas geriau ? Arba, kad laimė – tai daugybė nuostabių akimirkų. Todėl nei draugai, nei garbė draugų rate, mano nuomone, neįtakoja laimės pojūčio. Juk toks populiarumas – tik smulkios šlovės monetos, bet nemanau, kad jos yra vertos laimės vardo.
Be abejo, sutinku su teiginiu, kad žmogų galime pažinti iš draugijos, kurioje jis būna, ar iš kalbos, kuria jis šneka. Bet juk pažvelgę į jo draugus niekada nenuspėsime, ar jis iš tikro laimingas, ar tik apsimetinėja.
Na, bet vis dėlto, ką mano mūsų jaunosios kartos atstovai, ar yra laimingos kompanijos sielos ?
Eglė, 17 metų: Ne. Populiarumas tai ne laimės požymis. Populiarus gali būti mokykloje, bet tai laimės nesuteikia, nebent leidžia pasipuikuoti prieš draugus, kad tave visi mėgsta. Draugų galima turėti daug, o tikrų tik keletą.
Julius,23 metai: Manau, kad protarpiais laimingi, bet vis vien laimingesnis tas, kuris turi kelis, bet tikrus draugus. Na, aišku tol, kol draugai „paveda“.
Rūta, 20 metų: Manau, kad tai nėra susiję dalykai. Na, gal nebent kažkiek, bet tik iš dalies. Manau, laime turi patikėti pats žmogus ir tada jis taps laimingas ir dalinsis šiuo jausmu su kitais.
Taigi, galima daryti išvadą, kad populiarumas tai tik išorinė būsena, o kas vyksta žmogaus viduje – sunku nuspėti ar suvokti. Juk niekas neklaidina taip, kaip iš pirmo žvilgsnio aiškiai matomi dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi suvokti tai, kad mūsų žinojimas yra paviršutiniškas ir labai trapus dalykas, o nežinojimas labai gilus. Taip pat ir laimė... Vieną dieną tu trykšti ja, o kitą – lieji sūrias skausmo ašaras. Ir duok Dieve, kad gerieji ir ištikimieji draugai neatsuktų nugaros būtent tau... Juk tik bėdoje pamatome vieni kitų veidus, kad ir kokie šlykštūs jie būtų.
Ir vis dėlto... Laimė – gana retas reiškinys, kuris apsilanko mūsų gyvenimuose. Mano nuomone, laimė glūdi mūsų pačių supratime, o ne drauguose ar dar kažkur. Jeigu šalia tavęs yra dalykai, kurie Tau yra svarbiausi – tu esi laimingas. Ir visai nesvarbu, kad tęsiasi tik trumpą akimirką. Juk jeigu jos būtų daug, nepajustume tokio džiaugsmo. Štai italai laimę apibūdina tiksliau. Laimingą atsitiktinumą jie vadina la fortuna, o džiugią gyvenimo nuostatą – felicita. Atsitiktinumas ir yra atsitiktinumas, o nuostatą visada galime pakeisti. Net ir anglų rašytojas Lorensas Džordžas Darelas teigė: “Laimei dažnai užtenka apsisprendimo būti laimingam“.
Taigi, ar laimingi tie, kurie yra populiarūs, garbinami ir mylimi draugų ? Iš dalies taip, bet iš dalies ir ne. Juk būna dienų, kai jaučiamės nelaimingi vieni, tačiau dažnai ir draugai nepadovanoja šios vertybės tam tikru mums reikalingu momentu. Tikiu, kad laimė, ta trapi akimirka, slypi ne drauguose, ne naujuose brangiuose pirkiniuose ir ne gardžiai paruoštame maiste. Tikiu, kad ji yra. Yra ten, kur mūsų širdys.
Laura Bagdžiūnaitė
