„Mamytės sūnelis“ – ko gero, retas vyras tokį palyginimą praleistų pro ausis, nepalaikęs to dideliu jo vyriškumo įžeidimu. Ir visgi, nejau „mamytės sūnelis“ yra tokia didelė blogybė?
Psichologai teigia, kad viena iš neurozinio vystymosi priežasčių gali būti ta, kad berniukas turi itin mylinčią, globojančią, valdingą motiną ir mažai juo besirūpinantį tėvą.
Dažnai taip atsitinka, kai motina viena augina savo sūnų, arba kartu su jo patėviu, kuris beveik nesikiša į vaiko auklėjimą, kadangi nėra biologinis tėvas. Tačiau ši problema neišvengiama ir tradicinėje šeimoje.
Tėvų meilė augančiam vaikui yra labai reikalinga, nepaisant jo lyties. Motinos vaidmuo čia itin svarbus, kadangi ji nuo pat gimimo su vaiku praleidžia daugiausiai laiko: ji globoja, stengiasi apsaugoti nuo pavojų, apgaubia didžiule meile, padeda pažinti aplinką, o vėliau nemažą indėlį padaro ir į vaiko pasaulėžiūros, charakterio formavimąsi.
Taigi, jeigu berniukas augs šeimoje, kurioje motinos vaidmuo yra svarbiausias, gali iškilti pavojus ne tik dėl to, kad bręsdamas jis kiekvienoje merginoje ieškos savo motinos, bet ir dėl to, kad net ir suaugęs išliks mamytės sūneliu.
Žinoma, didžioji dalis berniukų, vaikystėje buvusių „mamytės sūneliais“ išauga tai. „Buvau mamytės sūnelis.“ – Prisipažįsta Gintaras Rinkevičius duodamas interviu vienam iš populiariausių žurnalų.
Garsus dirigentas vaikystėje buvo apgaubtas didžiule tėvų meile ir dėmesiu, vaikų darželio nelankė, todėl buvo ypač sunku, kai vos septynerių metų būsimą dirigentą tėvai atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą-internatą.
Tokios gyvenimo aplinkybės jaunam žmogui išėjo tik į naudą – suteikė daug savarankiškumo. Tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų.
Jis su savo mama kalbasi po kelis kartus per dieną. Negali šiandien su tavimi susitikti, nes apsipirkinėja su mama.
Retai susitinka su draugais (nebent jį labai primygtinai kviečia), kadangi vos gavęs laisvą dieną, važiuoja namo, pas mamą, kur jo laukia kalnai balandėlių ir puodas kopūstų sriubos.
Valgydamas tavo iškeptą pyragą sako: „Mm... skanu. O žinai, kai aš buvau mažas, mama man tokį dievišką obuolių pyragą kepdavo...“
Ir tai tik keletas iš galimų „mamytės sūnelio“ bruožų. Kaip į tai reaguoja merginos?
Dauguma merginų į „mamytės sūnelius“ žiūri neigiamai. Visų pirma dėl to, kad tokiems vaikinams dažnai trūksta savarankiškumo.
Jie pripratę, kad jais nuolatos rūpinamasi, o už tai galima atsidėkoti prieraišumu ir meile. Antra, kiek nejauku bendrauti su vaikino motina, kuri seka kiekvieną ne tik savo sūnaus, bet ir tavo žingsnį, kad patikrintų, ar tikrai esi tinkama jos sūnui.
Trečia, dažnai apima nemalonus jausmas, kai pajunti, jog esi gretinama su jo motina. Galiausiai su tokiu vaikinu neretai sunku jaustis saugiai, kadangi iškilus problemai jis nesistengia su ja susidoroti pats, o dažniausiai pagalbos kreipiasi į savo mamą.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. „Mamytės sūneliai“ pasižymi gana stipriu meilės, globos, prieraišumo jausmu.
Dažniausiai jie nėra linkę į nuolatinius vyriškus pasisėdėjimus iki paryčių, muštynes, svetimavimus. Tokie vaikinai dažnai yra tinkami jaukiam, ramiam namų židiniui kurti. Be abejo, nepamirštant savaitgalio išvykų pas jo mamą ir nuolatinių anytos patarimų.
Visgi, kad ir kaip ieškotum argumentų, pagrindžiančių nuomonę, jog „mamytės sūnelis“ yra problema, o ne privalumas yra daugiau. Tik nelygu ko ieškai: mielo, ramaus berniuko, ar vyriško, savarankiško vaikino.
Akvilė Žiūkaitė