Ji eidavo į klubus tik tam, kad susirastų kokį mielą vyruką tai nakčiai, savaitei ar keletui mėnesių. Iš šokių salės dažniausiai išeidavo įsikibusi kokiam pilvotam arba nebūtinai, tačiau garantuotai gerą socialinę padėtį turinčiam vyriškiui į parankę. Bet vieną naktį jai nepasisekė.
Ją mušė, vežiojo po naktinį Kauną ir prievartavo vyriškosios giminės atstovai, kuriais ji visą laiką besąlygiškai pasitikėjo. Tik per plauką liko gyva, bet vienintelis žmogus, kurį šiandien dėl to galėtų kaltinti yra ji pati. Visuomenės pramintos „barakudos“ gyvenimo kelias išties toli gražu ne vien pinigais ir prabanga grįstas… Netruksite įsitikinti!
Nepamirštama naktis
Mėgstamiausia vieta pašėlti man ir mano draugėms visada buvo, yra ir bus vienas Kauno naktinis klubas. Tačiau kaip tyčia, tą vakarą su drauge nusprendėme apsilankyti kitame klube, kuris yra kiek tolėliau nuo miesto centro ir nėra toks populiarus, kaip pastarasis. Nenoriu minėti klubo pavadinimo tik todėl, jog man taip nutiko būtent prie jo. Juk niekam nereikia tos antireklamos
Taigi, tą vakarą, kaip niekad iki tol, susilaukiau daug dėmesio. Gal todėl, kad vilkėjau naują suknelę, gal todėl, kad saldžiai kvepėjau, o galbūt dėl to, kad tiesiog tą vakarą klube nebuvo itin daug merginų. Nors likimas jau senokai mėtė po kojomis ženklus, jog reikia liautis gyventi naktinį gyvenimą, tačiau aš to nepaisiau. Dažnai po audringos šokių nakties, sustreikuodavo širdies ritmas (tikriausiai tam įtakos turėjo energetiniai gėrimai.), o kartais negalėdavau ryte atsikelti į paskaitas dėl sunkių pagirių. Tačiau po tos nepamirštamos nakties, jau beveik metai neperžengiu jokio šokių klubo slenksčio. Ir atmetu bet kokius pasiūlymus ten apsilankyti. Gal ir nepatikėsit, bet netgi stengiuosi vengti praeiti po kokią šokių vietą, nes kūnas nueina pagaugais.
Tą vakarą…
Muzika, kurią grojo didžėjus, ne itin patiko, tad beveik visą laiką leidau ne šokių aikštelėje, bet prie baro. Keletas vyrų vis prieidavo ir pasisiūlydavo pavaišinti šotais (alkoholinis gėrimas red.past.), tačiau, nepaisant to, kad visuomet sutikdavau, kai vyriškoji giminė mane vaišindavo, tą vakarą nuojauta kuždėjo atsisakyti. Atsisakiau pirmą, antrą, trečią kartą. Nesupratau, kodėl jie vis eina ir eina, siūlo ir siūlo.
Vėliau suvokiau, kad tie vyručiai greičiausiai yra iš vienos kompanijos, ir galbūt, susilažino, kuriam pasiūlius man išgerti, aš neatsisakysiu. Deja, visų pasiūlymus atmečiau, tuo sukeldama jų nepasitenkinimą. Vienas išvadino paskutine k****, kitas labai toli pasiuntė, tad vos tik draugė priėjo, pasiūliau kuo greičiau iš ten nešdintis. Ji sutiko, tik prieš tai pasakė nueisianti į rūkomąjį sutraukti paskutinę cigaretę. Kadangi aš nerūkau, bet toje nejaukioje aplinkoje būti nebenorėjau, nuėjau į rūbinę pasiimti paltą ir išėjau laukan. Greičiau nei po minutės už mano nugaros atsirado du vyrai, kurių pasiūlymus išgerti atmečiau. Jie pasakė, kad esu „pasikėlusi merga“ ir jeigu „nenusileisiu ant žemės“ man blogai baigsis… Išsigandau kaip reikiant, bet tylėjau.
O toliau dar gražiau
Mintyse tiesiog maldavau, kad greičiau ateitų draugė, bet greičiausiai ji ieškojo manęs šokių aikštelėje ar tualete, dėl to ir užtruko. Staiga prie klubo privažiavo prabangus automobilis. Už vairo sėdėjo vienas iš siūliusių išgerti vaikinų. Persigandau, supratau, kad reikia bėgti, bet jau buvo per vėlu. Tie du vyrai stipriai sugriebė už rankų ir pradėjo tempti į mašiną. Baisiausia tai, kad prie klubo stovėjo keletas apgirtusių jaunuolių, bet jie tik pasyviai žiūrėjo, aš pradėjau rėkti visa gerkle, bet gavau smūgį į galvą. Akimirkai apsvaigau, tik kažkur dar toli girdėjosi balsai: „pati prisiprašė“.
„Linksmoji“ dalis
Jie nuvežė mane iki kažkokio viešbučio ir liepė lipti iš mašinos. Nesutikau, tad griebė už plaukų ir ištempė į gatvę. Pradėjo daužyti. Paplūdau krauju. Jie mane vadino šlykščiais žodžiais ir sakė, kad arba jiems čiulpsiu arba užmuš. Nes tokias „naglas mergas“ kaip aš, jiems bepigu sutvarkyti, kad „ne ant tų“ užsiroviau, kad jei kam nors pasiskųsiu, tai mano tėvai kaulų nesurinks ir dar daug panašių baisybių. Skaudžiausia, kad man niekas nepadėjo. Bandžiau rėkt, bet jau nebeturėjau jėgų, o ir žmonių paryčiais nemačiau nei vieno. O gal tiesiog jau akys buvo aptemę… Kadangi jie matė, kad esu visa išsikruvinus, nusprendė nebevesti į viešbutį. Su kažkuo susiskambino ir pasakė, kad važiuosim iki vieno iš jų namų, aš nusiprausiu ir tada jau padarysiu, ką liepta. O jeigu priešinsiuos — pakas, supjaustys, padegs, užmuš ar dar kokiu nors būdu pribaigs, kad net neatpažintų lavono. Supratau, kad jie tikrai įtakingi „mafijozai“, ir kad man nėra kitos išeities, tik paklusti.
Per plauką nuo mirties
Mane atvežė į didelį ir prabangų butą. Nuvedė į tualetą ir liepė nusiprausti, tuo tarpu jie nuėjo į kambarį „ruoštis“. Drebančiom rankom bandžiau nuprausti veidą, bet galvoje viskas sukosi, o sukrešėjęs kraujas nenorėjo nusiplauti be žymių. Po akimirkos visi trys, su stipriu alkoholio kvapeliu atėjo pas mane ir pradėjo egzekuciją ant vonios grindų.
Liepė klauptis, man nesutikus, iš visų jėgų trenkė į antakį, bet skausmo nejaučiau… Vėliau kai vienam jų padariau, ko prašė visi trys, jie šiek tiek atlyžo. Veiksmas persikėlė į svetainę. Praskeltu antakiu vos mačiau kur eiti, tačiau vos tik atsisėdau ant grindų, jie man pasiūlė išgerti. Pamatę, kad baigėsi taurieji gėrimai, vienas nusprendė nuvažiuoti iki parduotuvės, kitas nuėjo į virtuvėje esantį barą dar bandyt kažką surasti, tad aš likau tik su trečiuoju vyru, kuriam padariau tai, ko norėjo iš manęs visi. Kol aš sėdėjau ant kilimo, jis klapsėjo pavargusiom akim, man net pasirodė,kad snūduriavo. Kambaryje buvo praviras balkonas, nes jie keletą kartų buvo išėję parūkyti ir pasitarti, ką toliau su manimi daryti. Butas buvo 3 aukšte, tad sumečiau, kad jau geriau susilaužysiu kojas, negu leisiuos vėl jų prievartaujama. Iš paskutinių jėgų atsistojau ir nubėgus iki balkono iššokau. Po to jau nieko nebegirdėjau — tik bėgau, bėgau, bėgau… Pamačiusi pirmą taksi, įlipau ir paprašiau nuvežti namo.
Šiandien baudžiamoji byla neiškelta,nes tuos, kurie taip pasielgė, rasti yra labai maža vilties. Juk jie įtakingi. Jie grasino, kad jeigu kas nors apie tai sužinos, ir jeigu Kaune kam nors kils įtarimas, kad tai jų darbas, tai kentėsiu aš, o ne jie. Ir vis tik ačiū Dievui, kad nors likau gyva...
Giedrė
