Spalio pabaigoje vykusioje eilinėje Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) Asamblėjoje, jaunimo organizacijų atstovai rinko naują didžiausios skėtinės jaunimo organizacijos prezidentą. Balsavimas lėmė, kad ketverius metus šį postą užėmusį Šarūną Frolenko pakeitė Loreta Senkutė. Naujienų portalas „Balsas.lt“ uždavė naujajai prezidentei keletą klausimų apie šių dienų jaunimo politikos aktualijas ir ateities veiklos kryptis.
Kaip atrodė jūsų kelias iki LiJOT prezidentės posto?
Kelias iki LiJOT buvo tikrai ilgas. Viskas prasidėjo dar paauglystėje nuo veiklos jaunimo organizacijose, o vėliau, atvykus studijuoti į sostinę, taip pat siekiau išlaikyti savo veiklos tęstinumą. Teko dirbti Lietuvos skautijos užsienio reikalų skyriuje, jam vadovauti. Vėliau patekau į Europos regiono tarptautinę skautų veiklą bei jaunimo patarėjų tarybą prie Europos Tarybos ir tai buvo vietos, kur įgijau daug patirties jaunimo politikos klausimais. Pasibaigus mandatui, sugrįžau į Lietuvą, čia pradėjau domėtis vietinių organizacijų veikla ir projektais. Tai yra iššūkis, ambicija, didelis darbas ir atsakomybė. Žinoma, buvo ir kitų pasirinkimų, bet tam tikra prasme jaučiau skolą, kad kažko dar neatidaviau, o pati gavau daug.
Per visus organizacijos gyvavimo metus pirmą kartą šį postą užima mergina, kokių atsiliepimų apie tai teko išgirsti?
Nieko ypatingo nebuvo. Nemanau, kad Lietuva yra ta šalis, kur baidomasi moterų vadovių, tą rodo šiandieninė situacija valstybėje. Jaunimo organizacijose išlaikoma lyčių lygybė ir problemų dėl to nekyla.
Kaip pasikeis LiJOT veidas į postą atėjus naujai vadovei?
LiJOT turi patvirtintą 2011-2018 metų strategiją, tad ja bus ir toliau sekama, šie metai yra iššūkių metai bendrąja prasme, nes laukia darbai, kurių anksčiau mums atlikti neteko – 2013-ųjų metų antrojoje pusėje Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, tad suprantama, kad pati organizacija aktyviai dalyvaus renginiuose. Nuo pagrindinių veiklos principų – tiek regionuose, tiek nacionaliniu lygmeniu – taip pat nebus nusigręžta.
Vienas iš mano veiklos tikslų – suteikti laisvės pačioms organizacijoms, išgirsti jų nuomonę ir pageidavimus. Po metų LiJOT minės savo veiklos dvidešimtmetį, tad ir organizacijų veikla turėtų būti brandi ir savarankiška. Svarbu, kad siekiant bendrų tikslų iniciatyvos imtųsi ir pačios organizacijos.
Kokie būsimi veiklos prioritetai?
Būtina daugiau dėmesio skirti jaunimo politikai ir veiklai savivaldybėse, taip pat reikia stiprinti Jaunimo reikalų tarybą – tiek nacionaliniu, tiek savivaldų lygiu. Reikia glaudžiau dirbti su jaunimo reikalų koordinatoriais ir surasti kuo daugiau bendradarbiavimo galimybių. Vis aktyviau kalbama apie organizacijų verslumą, nes organizacijos turi būti gyvybingos ir negalima gyventi stagnacijoje. Svarbu ieškoti naujų nišų, pasistiebti ir pasitempti.
Kalbant apie minėtą organizacijų verslumą – ar pavyks atskirti pačių organizacijų verslumą nuo didelių įmonių verslo interesų?
Nesiekiame jaunimo organizacijų ir verslo susieti būtent pinigais. Labai svarbu skatinti verslininkų socialinę atsakomybę ir norėtųsi galvoti apie bendrus projektus, kur būtų gaunamos ne piniginės injekcijos ar dotacijos, bet produktai ir paslaugos vietos bendruomenei. Svarbu aktyviai dirbti ir jaunimo informavimo bei finansinio raštingumo gerinimo sferose.
Kaip manote, kurioms jaunimo politikos sritims labiausiai stinga NVO ir vyriausybės dėmesio? Ypač dažnai akcentuojamos jaunimo užimtumo problemos.
Taip, šis klausimas keliamas tikrai dažnai, bet tai, ko gero, šių dienų politikos problema apskritai. Kaip vieną didesnių iššūkių įvardinčiau jaunimo įdarbinimo klausimą – šiandien jis pakankamai mažas. Neretai jaunimo problemos atsiranda vien dėl nesusikalbėjimo tarp dalininkų. Vienavertus, jaunas žmogus atsimuša į valstybės statomą sieną – jis mėtomas tarp institucijų ir kai kuriais atvejais jam sunku susigaudyti, į kurias duris iš tiesų reikia belsti, antravertus – kyla jaunų žmonių įtraukimo į įvairias veiklas klausimas. Visuomenės požiūris į tai, kas yra visuomeninė veikla ar nevyriausybinė organizacija, taip pat ne retai negatyvus, nes trūksta žinių, domėjimosi. Kartais sunku apčiuopti, kokią naudą dalyvavimas jaunimo organizacijų veikloje duoda šiandien, bet juk tai bus akivaizdu po dešimties metų. Nauda, kurią pradedame projektuoti jau šiandien – pilietiškos visuomenės kūrimas, natūralu, kad pridėtinės vertės neišmatuosi per metus ar du.
Loreta Senkutė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kaip būtų galima charakterizuoti šių dienų jaunimą, kuris ateina į jaunimo organizacijas?
Šių dienų jaunimas – bręstantis nepriklausomos kapitalistinės valstybės vystymosi metu, tad žvelgiant iš tėvų perspektyvos, jauni žmonės visko nori čia ir dabar – pozicijų darbe, pinigų, jiems palankių sprendimų. Į jaunimo organizacijas ateinantys jaunuoliai yra ieškantys, žingeidūs, besidomintys galimybėmis save realizuoti. Šiuo metu potencialo ir galimybių yra daugiau, nei buvo prieš, tarkim, trisdešimt metų.
Ar pritartumėte nuomonei, kad tik dabartinė jaunimo karta atranda tokias veiklas kaip savanorystė?
Daugelis žmonių, būdami įvairių organizacijų nariais, ir anksčiau užsiėmė savanoriška veikla, bet niekas to taip nevadino. Nesakėm, kad tam tikra veikla šaulių, ateitininkų ar kitoje nevyriausybinėje organizacijoje yra savanorystė, o šiandien apie tai kalbame labai daug ir pabrėždami, kad savanorystė naudinga ne tik atskiram asmeniui, bet ir visuomenei. Iš tiesų, jaunimo supratimas apie savanorišką veiklą, jos teikiamas galimybes ir pridėtinę vertę per kelerius pastaruosius, o ypač – šiuos metus, stipriai keitėsi. Akivaizdu, kad Europos savanoriškos veikos metų minėjimas paskatino jauną žmogų geriau suprasti šios veiklos įvairiapusiškumą.
Kaip manote, iš kur ateina neigiama nuostata, kad šių dienų jaunimas nėra visuomeniškai aktyvus?
Veikiausiai tai tam tikras mąstymo palikimas, be to, ne kiekvienas yra susidūręs su sėkmingomis veiklomis ir gerais pavyzdžiais. Kartais viešumoje nuvilnyja skandalai, ar pačios nevyriausybinės organizacijos yra painiojamos su tam tikromis viešosiomis įstaigomis. Dažnai prie negatyvaus jaunimo organizacijų įvaizdžio kūrimo būna prisidėję žmonės, neįsigilinę nei į pačias tradicijas, nei į jaunimo organizacijų veiklas, vertybes. Žmonės mėgsta sentimentaliai sakyti ir lyginti, kad prieškario jaunimo organizacijos buvo itin aktyvios, turėjo tradicijas ir kultūrą, bet juk ir šiandien vykdoma ta pati veikla.
Kalbant apie tarptautines programas, skirtas jaunimui, ar Lietuva aktyviai jose dalyvauja?
Kalbant apie Europos komisijos programą „Veiklus jaunimas“, kurioje dalyvauja visos ES valstybės – Lietuvai sekasi tikrai neblogai, lėšos administruojamos, vyksta mainai, mokymai. Žinoma, ne visuomet Lietuvos organizacijos yra pajėgios įsisavinti visas lėšas, kurios joms yra skiriamos, bet kitavertus, tas pačias problemas turi ir kitos Europos šalys. Jos taip pat sprendžia įdarbinimo, sveikatos, neformaliojo ugdymo pripažinimo ir įgūdžių įgijimo klausimus.
Kokiomis pozityviomis tendencijomis, kalbant apie jaunimo politiką ir jaunimo situaciją šalyje, galime pasidžiaugti šiandien?
Lietuvoje jau esama bendro suvokimo apie tai, kas yra neformalus ugdymas ir, lyginant Lietuvą su šalimis, kurios kartu su mumis buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, mes labai greitai stiebiamės ir augame. Žinoma, kartais reikia priimti nelengvus ir net radikalius sprendimus, bet sugebame prisitaikyti – tobulėjame tiek švietimo paslaugų, tiek socialinėje sferoje.
Mėgstama sakyti, kad Lietuvos jaunimas apolitiškas – ne tik patys aktyviai nesiveržia į politiką, bet net ir į rinkimus eina vangiai. Kaip būtų galima šią situaciją keisti?
Jei jokių veiksmų nesiimsime dabar, tai po dvidešimties metų prie balsadėžių neateis nei vienas rinkėjas. Pati politika jaunimui galbūt neatrodo patraukli, vis dar siejama su šešėliu ir korupcija, tad daugeliu atvejų, kol nepakeisime savo požiūrio į tai, visuomenės pokyčiai bus sunkiai įgyvendinami.
Kalbant apie jaunus rinkėjus, LiJOT nuo 2004 m. organizuoja informacinę jaunimo pilietiškumo skatinimo kampaniją „Man ne dzin“. Labai svarbu pasakyti jaunimui, ką jie gauna – politinės partijos skatinamos publikuoti ne pažadus, o realias programas. Jaunimas pavargo nuo pažadų – jiems žadama mokykloje, žadama universitete, darbe, nuolat kartojama „Kada nors bus... Tu palauk, kada nors bus...“.
Dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje ugdo žmonių sąmoningumą, pilietiškumo jausmą, drąsą, gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo sprendimą. Jei į ateitį žvelgsime šiek tiek optimistiškiau, įsitikinsime, kad esamą situaciją galima keisti imantis projektų ir ilgalaikių strategijų įgyvendinimo, auginant kitaip mąstančią jaunų žmonių kartą.
Loreta Senkutė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
