Rugsėjo 20 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Aukštųjų mokyklų autonomija: sąvoka ir jos taikymas šiandienos kontekste“ konstatuota, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės neišnaudoja autonomijos teikiamų galimybių.
Apie institucinę aukštųjų mokyklų autonomiją pranešimą skaitęs Europos universitetų asociacijos Valdymo, autonomijos ir finansavimo departamento vadovas Thomas Estermann, išskyrė keturias autonomijos dimensijas: finansinę, organizacinę (valdymo), personalo valdymo bei akademinę. Pasak jo, Europos universitetų asociacijos atliktas tyrimas, kurio metu nagrinėti 28 Europos valstybių aukštųjų mokyklų autonomijos rodikliai, leidžia konstatuoti, kad Lietuvoje pakankamai aukštas organizacinės ir personalo valdymo autonomijos lygmuo, tačiau finansų ir ypač akademinės autonomijos rodikliai išlieka žemi.
„Simptomatiška, kad lyginant su kitomis šalimis akademinė autonomija, visų pirma apimanti aukštosios mokyklos galimybes nusistatyti dėstymo būdus ir turinį, kokybės užtikrinimo procedūras, Lietuvoje mažiausiai išvystyta. Šiandien akivaizdu, kad nemažoje dalyje Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomija „domina“ tik rektoratus ar siauras interesų grupes, o platesnės akademinės bendruomenės dalyvavimas savo aukštosios mokyklos idėjų, savivaldos, strateginio valdymo procesuose – neturi realių postūmių ir yra nepakankamas“, – teigia Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos vicepirmininkas dr. Tomas Žalandauskas.
Pasak T. Žalandausko, dabartinę situaciją optimistiškai vertinti būtų sunku, nes iš jos aiškiai galime suprasti, kad akademinės bendruomenės branda, kai ji pati jaučiasi atsakinga už savo veiklos rezultatą, o suteiktomis laisvėmis siekia naudotis paisydama visuomenės lūkesčių ir vertindama pasitikėjimą savarankiškai apsispręsti ir savo aukštojoje mokykloje tvarkytis taip, kad sąžiningai būtų siekiama geriausių veiklos rezultatų, dar nepasiekta. Pačios autonomijos sąvoka ir taikymo ribos nustatomos ne aukštųjų mokyklų akademinių bendruomenių ir likusios visuomenės dialogu ir bendru sutarimu, o „nuleidžiamos iš viršaus“ Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir interpretacijomis.
„O juk būtent stipri ir brandi akademinė bendruomenė, jos dialogas su valstybe ir gebėjimas parodyti, kad autonomija naudotis gebama atsakingai ir su deramu įvertinimu, galėtų būti paskata suteikti aukštosioms mokykloms daugiau laisvių ir užtikrinti tam tikrus pokyčius, kurie Lietuvos aukštąsias mokyklas skatintų iš tiesų augti ir konkuruoti tarptautiniu lygiu“, – įsitikinęs konferencijoje dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto docentas Tomas Krilavičius.
Konferencijos dalyviai nemažai laiko skyrė ir diskusijoms apie tai, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje autonomijos sąvoka nėra ir negali būti statiška, nes sociokultūrinių, ekonominių ir visuomenės elgsenos pokyčių įtaka yra neišvengiama. Taip pat akcentuota, kad būtent visuomenės interesas ir lūkesčiai bei aukštųjų mokyklų reakcija į juos turi tapti pagrindine sąlyga pasitikėti institucijomis ir suteikti joms daugiau galimybių priimti sprendimus ir tvarkytis savarankiškai.
Seimo Konstitucijos salėje vykusioje konferencijoje „Aukštųjų mokyklų autonomija: sąvoka ir jos taikymas šiandienos kontekste“ pranešimus skaitė Europos universitetų asociacijos Valdymo, autonomijos ir finansavimo departamento vadovas Thomas Estermann, Suomijos Tampere universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja Vuokko Kohtamäki, Lietuvos mokslininkai: prof. dr. Paulius Subačius, dr. Kęstas Kirtiklis, doc. dr. Juozas Galginaitis, doc. dr. Saulius Vengris, prof. Vytautas Daujotis. Konferenciją organizavo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, siekdama paskatinti visuomenės, aukštojo mokslo politiką formuojančių institucijų bei akademinės bendruomenės diskusiją apie aukštųjų mokyklų autonomijos sampratą bei jos taikymo praktinius aspektus.
