Savanoriauti prieš beveik ketverius metus į Gruziją atvykusi Rasa Kuzmaitė prisipažįsta nuo pat pirmų akimirkų pamilusi šią šalį. Nors iš pradžių moters planuose buvo tik išbandyti save ir svečioje šalyje praleisti daugiausia metus, vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prieš kelias savaites Rasa su dar dviem lietuviais Tbilisyje įsteigė turizmo agentūrą ir bandys, kaip ji pati sako, išmokyti gruzinus atsakomybės ir paprasčiausio punktualumo. Iššūkis vertas dėmesio, bent jau kai iš arčiau susipažįsti su gruzinų gyvenimo stiliumi.
Netikėti kontrastai
Į Gruziją Rasa atvyko 2008 metų gruodžio pradžioje kaip Europos Savanorių Tarnybos dalyvė pagal programą „Veiklus jaunimas“. Nuo pat pirmosios dienos tuo metu 27-erių merginai viskas patiko ir viskas žavėjo.
Rasa pamėgo Tbilisį, miestas pasirodė savas ir jaukus. Didesnio kultūrinio šoko moteris išvengė, tačiau pasitaikė situacijų, kurios stebino ir kėlė šypseną.
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
„Pamenu, kai oro uoste mane pasitiko organizacijos vairuotojas su žiguliuku tamsintais langais, signalizacija ir įmontuota garso aparatūra. Tada pirmąkart patyriau, ką reiškia gruziniški vairavimo ypatumai – lėkimas vidury juostų, nuolatinis pypsėjimas“, - pirmuosius įspūdžius prisiminė R. Kuzmaitė.
Gruzinų vairavimo stilius nustebintų daugelį europiečių. Vietiniams vairuotojams neegzistuoja pėsčiųjų perėjos. Todėl atvykusiems iš kitų šalių sudėtinga suprasti, kaip šaligatvyje stovinčio pėsčiojo niekas nė neketina praleisti. Progresą galima pasiekti tik drąsiai žengus į gatvę, kitaip bergždžiai gali tekti lūkuriuoti daug minučių.
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Tuo tarpu atvykusi į lietuvę priėmusios šeimos namus, Rasa sužinojo, kad elektros dingimas „nežinia kodėl ir nežinia kada atsiras“ yra įprastas kartas nuo karto pasikartojantis reiškinys. Tačiau tokie smulkūs akibrokštai nepadarė neigiamo įspūdžio ir nesukėlė problemų, mat, kaip pripažįsta Rasa, pasirinkdama savanorystės šalį ji siekė išvykti ten, kur žmonės gyvena dar ne taip gerai kaip lietuviai ar kiti europiečiai.
Atsakomybės trūkumas
Rasa prisipažįsta, kad iš pradžių jai buvo sunku kalbėti rusiškai. Išvažiuodama iš Lietuvos ji galvojo, kad rusų kalbos visiškai nemoka, bet netrukus pavyko pralaužti ledus. Susikalbėti su gruzinais tapo paprasčiau, bet tik iš dalies.
Gruziniškas laiko suvokimas iš pradžių lietuvaitę dažnai net gi erzindavo: „Kai ateidavau į sutartą susitikimą organizacijoje, pralaukdavau pusvalandį ir daugiau prie užrakintų durų, o tada ateidavo kas nors ir su nuoširdžiu nustebimu leptelėdavo, kad „oi, tu lauki, tai, žinok, nebus šiandien to susitikimo“. Iš pradžių pykau, o paskui supratau, kad tik man pačiai tas pyktis kenkia, nes gruzinai tiesiog nuoširdžiai nesugeba planuoti laiko“, - pasakojo Tbilisyje įsikūrusi lietuvė.
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Prireikė laiko, kol Rasa daugiau ar mažiau perprato gruzinų gyvenimo būdą, kasdienybę ir taisykles. Tad šiuo metu moters niekas netrikdo, bet ji teigia matanti, kas yra negerai ir kas palaipsniui turėtų keistis.
Prisiminusi ją aplankyti atvykstančių draugų reakcijas Rasa nuoširdžiai juokiasi: „Smagu stebėti atvykusius draugus ar šiaip sutiktus užsieniečius – jie man primena, kas Gruzijoje yra „keisto“ ir kas mane pačią iš pradžių stebindavo. Tarkime, daugelyje daugiabučių norint pakilti liftu reikia įmesti 5 tetrių (~8 ct) monetą. Man tas jau yra įprasta, bet ką tik besisvečiavusiems lietuviams buvo pirmąkart matyta.“
Meilė lietuviams
Lietuviai Gruzijoje yra labai mėgstami ir mylimi. Tą Rasa teigia pajutusi vos tik atvykusi. Tą jaučia ir dabar. Apskritai gruzinai yra labai draugiški užsieniečiams: užkalbins turguje, parduotuvėje, smalsaus ir teirausis, iš kur jūs, kaip ten gyvenate?
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
„Dažniausiai atsakius, kad esu lietuvė, pašnekovai apsidžiaugia, pradeda pasakoti istorijas apie lietuvius draugus buvusioje armijoje, apie keliones į Lietuvą, mini konkrečius miestus, pavardes, vadina mus broliais.
Pavyzdžiui klausia manęs: „Žinai tokį Valdą iš Radviliškio? Labai mano geras draugas buvo“. Gaila, kad daugumos draugystės ryšiai jau nutrūkę. Keliskart prašė padėti surasti draugą ar jaunystės meilę, bet kad jų turimi kontaktai jau tiek pasenę, kad neatkapstysi“, - pasakoja Rasa.
Ir priduria, kad kai kurie gruzinai painioja Latviją ir Lietuvą. Teiraujasi, ar „tu iš Lietuvos?“, o išgirdę teigiamą atsakymą perklausia, „tai iš Rygos?“.
Išbandė įvairius darbus
Atvykusi į Gruziją Rasa savanoriavo našlaičių centre, padėjo organizacijai rašyti projektus. Lietuvė prisimena, kad vaikai ja labai džiaugdavosi, kiekvieną kartą atėjus aplipdavo ir pasakodavo kažką gruziniškai. Tekdavo išklausyti, nors suprasti pavykdavo nedaug.
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Vėliau Rasa susipažino su animacinių filmų kūrėjais ir tarptautinio festivalio organizatoriais. Todėl pasibaigus savanorystės projektui įsitraukė į festivalio organizavimo darbus. Po to lietuvė dar darbavosi draugų atidarytuose nakvynės namuose. „Smagus buvo laikas, daug bendravimo tiek su gruzinais, tiek su keliaujančiais užsieniečiais“, - tikina Balsas.lt kalbinama moteris.
Tačiau tuo savęs paieškos gruziniškoje darbo rinkoje nesibaigė. Rasa buvo įsidarbinusi anglų kalbos centre, kuriame mokė šios kalbos. Kartu su kita tuometine savanore Justina vienerius metus du kartus per savaitę Rasa gruzinus mokė ir lietuvių kalbos. Šis projektas buvo įgyvendintas Lietuvos Ambasados Gruzijoje iniciatyva.
Gruzija, Tbilisis (Rasos Kuzmaitės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
„Kai dabar pagalvoju, tikrai teko dirbti nemažai skirtingų darbų, įvairiose srityse. Turbūt dėl to, kad vis galvojau, jog Gruzija tik laikina mano stotelė, ir kad jei nebebus įdomios veiklos - grįšiu į Lietuvą. Niekada anksčiau nebūčiau pagalvojus, kad bent trumpam tapsiu mokytoja ir dar savo gimtosios kalbos, arba turėsiu ką nors bendro su animacija. Bet džiaugiuosi kiekvienu darbu, jų metu įgijau vertingos patirties, susipažinau su įdomiais žmonėmis“, - privalumus vardijo R. Kuzmaitė.
Nutarė imtis turizmo verslo
Po įvairių darbų darbelių, lietuvė galiausiai grįžo į turizmo sritį, kuri buvo pažįstama iš patirties Lietuvoje. Iš pradžių Rasa įsidarbino gruziniškoje turizmo agentūroje, o tada dar kartą suprato, kad su vietiniais yra sunku dirbti, dėl jų nemokėjimo organizuoti.
Bet aplinkybės susiklostė itin sėkmingai. Vos prieš kelias savaites, dviejų jaunų lietuvių, patyrusių keliautojų ir Gruzijos gerbėjų Dariaus Adomaičio ir Valdo Ruščiausko iniciatyva, drauge įkurta nuosava agentūra „Ugo Travel“.
„Pradėsime kviesdami ir priimdami svečius, o vėliau ir gruzinams pasiūlysime turus po visą pasaulį. Dar anksti kalbėti apie rezultatus, mat oficialiai įsikūrėme tik prieš kelias savaites, tačiau tikimės sėkmingo verslo. Turime ir pranašumą prieš gruzinus konkurentus – mes mokame organizuoti darbą ir dirbti operatyviai, o ir į šalį žvelgiame savo užsieniečių akimis. Žinome, kas mus sužavėjo pirmiausia atvykus į Gruziją, kas suerzino, kur vėl norėtume apsilankyti“, - verslo pradžią apibūdino R. Kuzmaitė.
Lietuvė pabrėžia, kad Gruzija yra puiki šalis turizmo plėtojimui – nuostabi gamta, klimatas, gili istorija, turtinga kultūra, unikali virtuvė, svetingi žmonės. Pirmą dienos dalį čia gali aukštai kalnuose mėgautis snieguotomis viršūnėmis, o kitą pusdienį džiaugtis šiltos jūros bangomis.
Turistų skaičius kasmet didėja, o ir pati Gruzija tampa vis patrauklesnė atvykėliams – renovuojami miestai, statomi nauji viešbučiai, vasaros kurortai ir žiemos slidinėjimo trasos.
„Žinoma, yra tame ir grėsmės. Baisu, kad vis labiau turistų lankoma šalis praras savo žavesį, nauji modernūs pastatai užgoš senuosius, o ir patys žmonės į atvykėlius pradės žiūrėti tik kaip į potencialų „uždarbį“. Reikia tikėtis, kad vis kylantys turizmo rodikliai atneš daugiau teigiamų, nei neigiamų rezultatų“, - svarstė Balsas.lt pašnekovė.
Paklausta, kokį darbą Gruzijoje galėtų įvardyti, kaip savo svajonių darbą, Rasa kiek sutriko. Lietuvė teigė niekad nesvajojusi apie kažkokį konkretų darbą, o visos veiklos, kuriomis užsiėmė, tuo metu labai patiko ir teikė malonumą. „Dabartinis darbas man labai patinka – darau, tai kuo tikiu, kame matau prasmę ir būsimą rezultatą“, - ateities perspektyvomis neabejojo Rasa.
Rytoj „Balsas.lt“ skaitykite šio straipsnio tęsinį apie gruziniško gyvenimo virtuvę. Sužinosite, kiek Gruzijoje kainuoja maisto produktai, buto nuoma ir kokį minimalų atlyginimą gauna paprastas gruzinas.
