Iš tolimosios Indijos į Lietuvą atvykęs Divanshu Janir šiuo metu lankosi šalies mokyklose, bendrauja su moksleiviais, jiems pristato savo šalį ir jos kultūrą. Į Lietuvą indas atvyko studijuoti , o šiuo metu yra ir projekto „Living Diversity“, kuris vykdomas organizacijos AIESEC iniciatyva, stažuotojas.
Devyniolikmetis vaikinas studijuoja Vilniaus universitete tarptautinį verslą ir, kaip pats sako, seka tėvo pėdomis, nes šis Indijoje dirba bankininkystės sektoriuje.
– Kodėl studijoms pasirinkai būtent Lietuvą?
– Kai rinkausi universitetą, kuriame norėčiau studijuoti, atkreipiau dėmesį į tai, kad Vilniaus Universitetas yra senas ir turintis gilias tradicijas bei gerą vardą, o pats Vilniaus miestas nedidelis, bet gražus. Be to, mano brolis studijavo Prancūzijoje ir jis rekomendavo man vykti būtent į Lietuvą. Jo patarimas ir lėmė mano sprendimą.
– Ką žinojai apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Nieko. Kai mokiausi mokykloje apie Lietuvą negirdėjau visiškai nieko, vėliau sužinojau, kad ši šalis yra Baltijos regione, žmonės geri ir draugiški.
– Kai atvykai, kokia tau pasirodė ši šalis?
– Atvykus viskas buvo gerai, žinojau, kad čia gali būti temperatūra iki minus dvidešimties šalčio, tad to tikėjausi, nes atkeliavau čia žiemą. Oro uoste mane pasitiko lietuvė mergina ir po pirmos pažinties su ja apie lietuves merginas susidariau labai gerą įspūdį, kad jos labai draugiškos ir simpatiškos.
– Papasakok apie savo studijas Vilniuje, gal gali palyginti kuo panašios ir kuo skiriasi universitetinės studijos Indijoje ir Lietuvoje?
– Būtent šiuo metu aš studijuoju Tarptautinio verslo mokykloje tarptautinį verslą. Indijoje taip veikia valstybiniai universitetai, žinoma, į juos patekti nėra lengva, nes Indija labai didelė šalis ir konkurencija taip pat didelė. Be to, studijų kainos yra gana aukštos ir tikrai ne kiekviena šeima gali leisti vaikus studijuoti į aukštąsias mokyklas.
Prieš atvykdamas į Lietuvą metus studijavau viename Indijos valstybinių universitetų, tad galiu pasakyti, kad dėstytojai, kurie man dėstė buvo kvalifikuoti.Tiek Indijoje, tiek Lietuvoje dėstytojai ne tik stengiasi studentams suteikti žinių, bet ir tobulinami jų komunikaciniai gebėjimai, mokoma sisteminti informaciją, skiriamas dėmesys tam, kaip studentas save pristato ir pan. Manau, kad studijų kokybė abiejose šalyse yra panaši.
– O kalbant apie studentų ir dėstytojų santykius, ar jie šiose šalyse panašūs?
– Lietuvoje dėstytojai kur kas draugiškiau žvelgia į studentus. Kartais Indijoje tiek mokytojų, tiek dėstytojų truputį studentai ir mokiniai prisibijo, Lietuvoje pastebėjau, kad šis santykis yra kur kas draugiškesnis. Iš pradžių net tikėjausi, kad man bus šiek tiek nejauku, bet žmonės Lietuvoje tikrai draugiški ir to nebuvo.
– Dažnai į Lietuvą atvykę užsieniečiai sako, kad lietuviai nėra labai tolerantiški kitų rasių atstovams, ar teko su tuo susidurti?
– Su netolerantišku požiūriu susidurti neteko, mano draugai lietuviai su manimi tikrai gerai elgiasi, atsižvelgia į mano poreikius ir man padeda. Vienas nelabai malonus incidentas buvo vos atvykus į Lietuvą – gatvėje dieną mane apiplėšė.
– Ar sunku mokytis lietuvių kalbos?
– Vos tik atvykau į Lietuvą, lietuvių kalba man pasirodė tikrai sudėtinga, bet pamažu pradėjau mokytis žodžius ir dabar jų nemažai žinau. Stengiuosi išmokti tuos žodžius, kurių itin dažnai reikia, nuolat savo draugų pasiklausiu, kaip vadinamas vienas ar kitas daiktas.
Indai yra draugiški, nesavanaudžiai, bendruomeniški žmonės ir net šiek tiek konservatyvūs, lietuviai mažiau paiso tradicijų, daugiau kiekvienas linkęs paisyti savo interesų. Pastebėjau, kad labai daug žmonių Lietuvoje rūko ir vartoja alkoholį, Indijoje tai laikoma ne itin gerais įpročiais.
– Kalbant apie pamatines vertybes, ar skiriasi indų ir lietuvių suvokimas apie jas?
– Indijoje svarbesnė šeima. Šeimos yra didelės, kartu gyvena ir tėvai, ir seneliai, po vienu stogu sutelpa kelios kartos, Lietuvoje, kiek teko pastebėti, žmonės labai rūpinasi savo karjera. Gyvenimas didelėje šeimoje daug ko išmoko – pasirūpinti savo artimaisiais, būti atidesniam kitų žmonių poreikiams, atsižvelgti į visos šeimos interesus.
Kalbant apskritai, mano šalyje tėvų ar senelių patarimas ir nuomonė yra labai svarbi. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau,. Lietuvoje nemažai jaunų žmonių tiesiog gyvena kartu ir nėra susituokę, žinoma, didžiausiuose Indijos mietuose tokį gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių taip yra, bet provincijose, kur žmonės labai rūpinasi tradicijų išsaugojimu, toks gyvenimo būdas nėra priimtinas. Jeigu pora rengiasi tuoktis, jie privalo atsiklausti tėvų leidimo, tik gavę tėvų sutikimą jie gali planuoti vedybas ir šeimyninį gyvenimą.
– Kai teko lankytis lietuviškose vidurinėse mokyklose, kokį įspūdį jos paliko?
– Tikriausiai man teko lankytis labai gerose mokyklose, bet pastebėjau, kad moksleiviai gali naudotis labai gera sporto infrastruktūra ir kitomis mokymosi priemonėmis. Manau, kad mokymo kokybė kalbant apie Lietuvos ir Indijos vidurines mokyklas nesiskiria, bet mano šalyje esama dviejų tipų mokyklų: vienose mokoma hindi, kitose – anglų kalba. Man pačiam teko mokytis abiejų tipų mokyklose ir galiu pasakyti, kad abiejų šių kalbų mokėjimas yra labai svarbus, juolab, kad anglų Indijoje yra antroji oficialioji kalba, o turint omeny, kokia ši šalis didelė ir kiek skirtingų tautybių joje gyvena, tai labai reikalingos žinios.
– Ar teko tradicinio lietuviško maisto?
– Esu vegetaras, o lietuviškoje virtuvėje esama daug patiekalų su mėsa, bet teko ragauti bulvinių blynų – jie man labai patiko. Indiškas maistas gaminamas su daug prieskonių. Maistą, kurį valgome Indijoje drąsiai galima vadinti maistu iš gamtos, nes vartojame daug daržovių, vaisių, natūralių prieskonių ir pagardų.
Svečias iš Indijos Lietuvoje bus dar keletą mėnesių, bet vaikinas turi planų čia sugrįžti tęsti studijas. Paklaustas, ar norėtų visam laikui apsigyventi Lietuvoje, indas šypteli ir labai diplomatiškai paaiškina, kad net ir turėdamas čia draugų bei bendraudamas su kitais Lietuvoje gyvenančiais indais, labai ilgisi savo šeimos ir tokiam sprendimui nesiryžtų.
Taip pat skaitykite:
Lietuva gruzinės akimis: santūrūs lietuviai primiršo savo tradicijas
Lietuva rumunės akimis: jus vienija krepšinis ir „Eurovizija“
