Tikriausiai nemaža dalis studentų bent kelis kartus per savaitę susiduria su klausimu „eiti į paskaitą ar ne?" Dažnas tingulio apimtas studentas pasvarsto, pamąsto ir vis tiek įsliūkina į auditoriją mąstydamas, kad gal ką nors naudingo nugirs. Deja, tvarkaraštis kartais negailestingas – aukštojoje mokykloje reikia būti nuo pat ryto iki vakaro. Tie, kurie tiek kantrybės neturi, bando pasverti paskaitų naudingumą, įdomumą, lankomumo svarbą ir pasirinkti, į kurias paskaitas eiti. Įdomu, ar dėstytojų ir studentų nuomonės paskaitų praleidinėjimo klausimu sutampa? Demokratija universitetuose
Kadangi, pagal reglamentą, teorinių paskaitų lankymas Vilniaus universitete (VU) nėra privalomas, dauguma dėstytojų nereiškia didelio pasipiktinimo, jeigu auditorija yra tuštesnė nei turėtų būti. Taigi, tik maža dalis dėstytojų tikrina studentų lankomumą kiekvieną paskaitą. „Studentai – suaugę žmonės, kurie patys sprendžia, kaip paskirstyti savo laiką. Galbūt kai kurie iš jų, nors ir neina į paskaitas, bet praleidžia daug laiko ieškodami informacijos savarankiškai. Žinoma, gyvas bendravimas niekada nebus pakeičiamas individualiu darbu prie kompiuterio“, – teigia VU Filosofijos fakulteto dėstytojas Tomas Butvilas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menotyros studentė Kotryna Strelčiūnaitė abejoja tam tikrų paskaitų reikalingumu: „Kai kurių privalomų paskaitų metu galiu atsėdėti nors ir tris valandas, bet vis tiek nieko neišmokti. O per tris valandas skaitydama tos paskaitos konspektą, informaciją įsisavinu tikrai gerai.“ Tačiau antrakursė stengiasi nepraleisti specialybinių paskaitų. Jų metu dėstytojai suteikia daug papildomos informacijos, kuri yra ir labai įdomi.
Kaip ir VDU, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) paskaitų lankymas nėra privalomas. Antrakusis Andrius Šaparauskas, VGTU nekilnojamo turto vadybos studentas, teigia: „Nesmerkiu tų studentų, kurie nelanko paskaitų. Kadangi mokausi pakankamai gerai, esu gabus, greitai viską perprantu, man nereikia dėti daug pastangų, kad išmokčiau, tad praleidžiu nemažai paskaitų. Žinoma, tiems, kuriems mokytis sekasi prasčiau, patartina lankyti paskaitas.“
Aktyvus dalyvavimas paskaitose – vietoj egzamino
Nijolė Radavičienė, VU Filosofijos fakulteto prodekanė mąsto, kad klausimas „ar reikia lankyti paskaitas?“ galbūt galėjo kilti anksčiau, kai jų metu buvo tiesiog „transliuojamos“ žinios. Konspektus galėjai paimti iš draugų, taigi, sėdėjimas paskaitose kaip ir nebuvo būtinas. Studentai tuo metu sėkmingai kooperuodavosi – vieni eidavo į vienas paskaitas konspektuoti, kiti – į kitas. „Šiandieninės paskaitos kitokios. Bent jau Filosofijos fakultete tradicija per egzaminą studentų klausti to paties, ką dėstytojas kalbėjo paskaitų metu, išnykusi. O ir paskaita šiandien yra žymiai gyvesnė, labai dažnai tai netgi ne visai paskaita, o pašnekesys“, – džiaugiasi N.Radavičienė.
VU Ekonomikos fakulteto dėstytoja Zinaida Gineitienė tvirtina, kad paskaitų lankymas yra tikrai pageidautinas ir labai naudingas: „Dėstytojai ateina pasiruošę ir turi pakankamai geros literatūros bei praktinių pavyzdžių. Studentas negali gerai išmokti vien tik iš nurodytų šaltinių.“ Pavyzdžiui, į Z.Gineitienės dėstomas kultūrinių projektų vadybos paskaitas studentai turėtų eiti, kadangi jų metu įgaunama naujų žinių ir įgyjama praktikos. Studentai, kurie lanko paskaitas, bendraudami, diskutuodami grupėse pasiekia geresnius rezultatus. Dėstytojos teigimu, taip yra todėl, kad projektų rašymas yra svarbu diskusijos, komandiniai metodai, idėjų generavimas – tai pasiekiama tik grupiniu, auditoriniu darbu. Taigi, studentai privalo lankyti paskaitas.
T.Butvilas netgi siūlo kalbant apie paskaitų lankomumą išskirti studijų programas. Chemijos, medicinos, ekonomikos paskaitų, o ypač seminarų (jų lankomumas yra privalomas visuose universitetuose), laboratorinių darbų praleisti nevalia, nes jų metu gaunama labai specifinė ir svarbi informacija, dažnai netgi patikrinamos ir įvertinamos studentų žinios – rašomi pažymiai. „Tuo tarpu galbūt nieko labai blogo nenutiks praleidus vieną kitą seminarą apie, tarkim, sociologijos teorijas, kur gali pats pasiskaityti ir išmokti“, – mąsto T.Butvilas.
Lankantys ir aktyviai paskaitoje dalyvaujantys studentai kai kuriais atvejais neprivalo laikyti T.Butvilo dėstomų dalykų egzaminų: „Kartais galima pasiūlyti pažymį už dalyvavimą. Juk matosi, ar žmogus yra apsiskaitęs tuo klausimu.“ N.Radavičienė iš praktikos žino, jog studentai, nelankantys, pavyzdžiui, logikos paskaitų dažniausiai egzamino ir neišlaiko.
Vytautas Kundrotas, VU anglų filologijos studentas, mano, kad geriau nueiti į paskaitas nei mokytis namie savarankiškai: „Juk paskaitos metu pateikiama visa informacija, kurios reikės ruošiantis egzaminui. Tad kam vargti, kai galima paprasčiau?“
Lankyti paskaitas – privaloma
Alina Damkauskaitė, antrakursė, studijuojanti dailės edukologiją Lietuvos edukologijos universitete (LEU), net nesvarsto galimybės neiti į paskaitas: „Dėstytojai moka sudominti. Jie pasakoja ne tik apie tam tikrą mokslo sritį, bet ir pateikia pavyzdžių, susijusių su šiuolaikiniu pasauliu, kultūra. Paskaitų metu jie naudoja skaidres, vedasi į galerijas, parodų pristatymus ar atidarymus. Visa tai padeda įsiminti ir skatina kūrybiškumą.“
LEU paskaitų lankymas privalomas, tad dėstytojai kiekvienos paskaitos metu žymi lankomumą. Šio universiteto studentai, nepraleidę paskaitų, yra apdovanojami papildomais balais prie bendro įvertinimo. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) dėstytojai griebiasi bausmių: „Mūsų universitete paskaitų lankomumas yra kontroliuojamas. Tad, jei nenueini, turi pristatyti gydytojo raštelį arba kaip nors atsiskaityti“, – tvirtino penktakursė medicinos studentė Sonata Rutkauskaitė.
Studentas – užimtas žmogus
Antrakursis V.Kundrotas pripažino, kad kartais paskaitos susikerta su kitomis studentų pareigomis, pavyzdžiui, darbu, tad tenka kažką aukoti. Taip pat gali iškilti įvairių netikėtų problemų, pavyzdžiui, sveikatos. Juk niekas nepaprieštaraus, kad sveikata yra visų svarbiausia. Taigi, paskaitų praleidinėjimas yra neišvengiamas. Kiti studentai dar prideda, jog kai kurios paskaitos yra nuobodžios ir nenaudingos (pavyzdžiui, jeigu dėstytojas skaito tekstą iš lapo, užuot pasakojęs ar pasitelkęs vaizdines priemones).
Dėstytoja N.Radavičienė teigia, kad pirmų kursų studentų nelankomumą gali lemti šou elementų trūkumas – neįdomiai pateikiama medžiaga. Kai kurie dėstytojai gali perduoti daug žinių, bet pateikti pagal šiuolaikiškas metodikas nemoka. „Taip kaip koks nors Hegelis, kuris buvo garsus paskaitų skaitytojas, filosofas, bet paskaitų skaitymo požiūriu visiška nuobodybė – bambėdavo panosėje, bet jo paklausyti susirinkdavo minios“, – tvirtina N.Radavičienė.
Dar viena nelankomumo priežastis – nepatogus tvarkaraštis. Pats tinkamiausias laikas paskaitoms yra 10, 11 val. Tuo tarpu paskaitos, prasidedančios, pavyzdžiui, 17 val., dažnai susikerta su laisvalaikio užsiėmimais. „Tai yra labai arti to laiko, kai studentui jau rūpi ne tik mokslai, o ir smegenys kitaip dirba“, – teigia Filosofijos fakulteto prodekanė. Taip pat studentai dažnokai praleidžia paskaitas, kurios vyksta penktadienio popietę ar prieš atostogas. Jei tarp paskaitų yra langų, ne visi studentai po tokios pertraukos sugrįžta į likusias paskaitas. N.Radavičienė džiaugiasi, kad Filosofijos fakulteto tvarkaraščiai darosi vis mažiau apkrauti, tikimasi daugiau savarankiško darbo.
Ekonomikos fakulteto dėstytoja Z.Gineitienė pastebėjo, kad šiandien studentai yra labai užimti. Pasitaiko netgi taip, kad tuo pačiu metu turi ar nori lankyti kelis skirtingus dalykus. Dėstytojos nuomone, jei tokiu atveju studentai vieną kartą ateina į vieną paskaitą, kitą kartą – į kitą, tai nėra labai smerktina Tačiau vieni į studijas žiūri rimtai, o kiti tik studentauja.
O kaip paskaitas lankė dėstytojai?
Assoc. prof. Tomas Butvilas (dėstomi dalykai: edukologijos tyrimų metodologija, ugdymo proceso problemos, asmenybės socializacija, bendroji pedagogika).„Studijuodamas dažnai lankydavau paskaitas, kurių lankomumas nebuvo kontroliuojamas, bet jos buvo labai įdomios. Bakalauro, magistro studijose stengiausi būti tikras studentas – studijuoti, o ne studentauti. Studijos buvo įdomios, taigi, patiko pats studijavimo procesas. Aišku, reikia truputį ir pastudentauti. Būdavo, kad praleisdavau vieną, kitą paskaitą, o kartą į egzaminą pavėlavau ir gavau garbingą skolą. Bet šiaip buvau labiau „mokslo guzas“, galbūt čia charakterio bruožas.“
Doc. dr. Nijolė Radavičienė (dėstomi dalykai: logika, etika, aktualios etikos problemos, informacijos ir biotechnologijų etika)„Savo studentavimo laikais, turbūt iki trečio kurso buvau labai tvarkinga studentė. Tačiau turiu vieną nuodėmę, kurią karts nuo karto prisimenu. Antrame kurse turėjau didelę meilę. Su vaikinu susitikdavom vienos bendros paskaitos metu, tad sėsdavom į galą ir pliurpdavom. Dėstytojas mums nė karto nedavė pastabos, bet aš vis dar nešioju šitą sąžinės graužatį. O šiaip lankiau paskaitas, bet nuo trečio kurso pasidariau labai „smarki“ veikėja ir susitvarkiau individualų planą, tad paskaitose manęs ir nebeliko, eidavau tik į seminarus. Bet tai buvo oficialus leidimas.“
Doc. dr. Zinaida Gineitienė (dėstomi dalykai: žinių ekonomika ir vadyba, kūrybinių projektų valdymas, projektų rengimas ir valdymas, smulkaus verslo integracija, verslo strategijos, verslo strateginis planavimas).„Kai buvau studentė, nebuvo kompiuterių, todėl paskaitų metu reikėjo konspektuotis. Jei labai norėdavome nueiti į filmą, tai kartais ir pabėgdavome, bet tai nebūdavo masiniai dalykai. O praleidus paskaitas konspektus kopijuodavome rašydami per kalkę. Mūsų laikais studentai buvo labai draugiški, daugiau mokėmės kolektyviai. Mokydavomės bendrabutyje grupelėse kartodamiesi. Greičiausiai taip įtvirtintos žinios buvo tikrai neblogos, kadangi visi studijų draugai turi darbus.“
Roberta Ambraškaitė
