Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau Naujaisiais metais. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome Jums pirmojo kandidato – šiuo metu Vilniuje studijuojančio šiauliečio Viliaus Petkausko rašinį.
Kodėl (ne)grįžčiau į mokylą dirbti mokyoju?
Pamenu tą dieną kai klasės auklėtoja atsisveikindama su savo abiturientų laida pasakojo, jog ji net giliausiuose sapnuose neregėo vizijos, kuri pranašautų mokytojos karjerą. Vis dėlto, kaip jau tikriausiai supratote, tai ko ji tikėjosi mažų mažiausiai, tapo kasdiene realybe. Būtent tą akimirką, pirmą kartą susimąsčiau ką reikštų būti mokytoju, kitaip tariant savo rankomis formuoti naują kartą žmonių, kurie galiausiai taps visaverčiais visuomenės nariais ir dės pamatus dar kitai kartai. Tiesą pasakius, nemanau, kad atsakymas į šį klausimą yra toks paprastas, kaip daugeliui atrodo.
Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, bet Lietuvoje mokytojo profesija įkalina žmogų. Dažnas mokytojas tampa paviršutinišku biurokratu, kuris atlieka savo darbą vien dėl pareigos. Skaudžiausia tai, kad kai kurie pedagogai taip užsidaro savo dėstomo dalyko rėmuose, kad galiausiai patenka į susireikšminimo iliuziją, kurioje jie tampa visažiniais savo srities profesionalais. Nenoriu įžeisti ar sumenkinti žmonių, kurie ugdo visuomenės gerovės sėklas – vaikus, bet reikia pripažinti, kad jei mokymo procesą prilygintume namo statyboms, tai lietuviškam mokytojui tektų toli gražu ne architekto, o geriausiu atveju tiekėjo vaidmuo: plienines informacijos sijas jie numeta būsimo objekto teritorijoje, o jų išdėstymu turi rūpintis tas, kuris suinteresuotas statymu. Kažin ar noras atsidurti tokioje situacijoje būtų racionalus.
Dar viena priežastis kodėl sunku save įsivaizduoti mokytojo vietoje yra pedagoginio darbo perspektyva. Kam teko domėtis konkursiniais balais stojant į universitetus, tikriausiai teko pastebėti, kad balai, kurių reikalaujama stojant į įstaigas ruošančias mokytojus yra išties apgailėtinai žemi. Žmogui, surenkančiam pakankamai aukštą balą būtų apmaudu švaistyti savo potencialą įstaigai, į kurią didelė dalis studentų patenka atkrisdami nuo kitų savo pasirinktų vietų. Žinoma, žmogui, kurio svajonė yra mokytojavimas, gali atrodyti kitaip, tačiau man asmeniškai mokytojo profesija Lietuvoje, bent jau šiuo metu yra nepavydėtinoje padėtyje. Mažėjant vaikų skaičiui, neišvengiamai mažėja ir pedagogų poreikis. Įgyta mokytojo profesija esti pakankamai vienakryptė, todėl persiorientavimas užimtų daug laiko ir pastangų, o norinčių keisti savo profesiją vos tik baigus aukštąją mokyklą nėra tiek jau ir daug, o aš taipogi nesu išimtis.
Vis dėlto, mokytojo profesija – tai galimybė neprarasti jaunų protų. Tai galimybė neprarasti žmonių, kurie dėl savo paaugliško būdo negali ar tiesiog nenori įsilieti į socializacijos procesą, daryti namų darbų ar paklusti žmonėms, kurie nesugeba tapti autoritetais. Kiekvienas mūsų esame turėjęs bent vieną gabų klasės draugą, kuris gyvenime nuėjo šunkeliais vien dėl to, kad buvo atstumtas mokytojų ir visos mokyklos bendruomenės, nors gabumų jam ar jai netrūko. Mano manymu, būtent mokytojai turi pastebėti tokio tipo mokinių potencialą, būtent mokytojai turi tapti jų auotritetais ir neleisti jiems išklysti ten iš kur kelio atgal dažniausiai nebėra.
Gerai apmąsčius visus už ir prieš, sunku rasti jėgų ir ryžto rinktis mokytojo ateitį. Net idealizmo nestokojančiam žmogui iškiltų nemenka dilema norint pateisinti mokytojo karjeros siekį, mat nei finansinė, nei socialinė padėtis tapus mokytoju nežada labai spalvotų ateities perpsektyvų. Reikia tikėtis, kad ateityje mokytojo profesija Lietuvoje vėl taps gerbiama ,o jos atstovais norės tapti pašaukimą jaučiantys asmenys. Savęs mokytojo kailyje įsivaizduoti niekaip negaliu, nors noras padėti vaikams suprasti savo vietą ir norus visuomenės atžvilgiu išties didelis, tačiau dirbti darbą, nematant jokios ateities perspektyvos yra per daug sunku. Vis dėlto, esu dėkingas žmonėms, kurie tampa mokytojai idealizmo vedami. Tokių asmenų darbai ir pasiekimai niekada nelieka užmarštyje.
