Prieš savaitę Lietuvos žiniasklaidai paviešinus gerai žinomo dainininko ir verslininko Edmundo Štengerio-Mundžio fizinio ir psichologinio smurto prieš žmoną Violetą Štenger detales, visai nenustebau, jog tie, kurie sekė įvykių eigą, susiskirstė į dvi grupes - tuos, kurie palaiko nukentėjusiąją, ir tuos, kurie tiki, ką kalba Mundis. Įdomiausia, jog įvairiuose pasisakymuose net ir kai kurios vadinamos Lietuvos įžymybės bando pateisinti vyrą, savo vaikų akivaizdoje leidusį sau "lengvai pasportuoti" - paverčiant žmoną bokso kriauše, po to - atimti vaikus, o galiausiai - pradėti slapstytis, taip vengiant atsakomybės.Ko vertas toks vyras? Ir kodėl toks asmuo vis dar randa užuojautą Lietuvos žmonių sąmonėje?
Todėl, kad dar dabar Lietuvoje moteris nėra lygiavertė vyrui. Nors įstojimas į Europos Sąjungą ir galėtų tai kontroliuoti, tačiau pilietinėje sąmonėje dar išlikusi frazė - „ko iš jos norėti, boba yra boba". Net gi ir prasigėręs, prasmirdęs ir senai šlapimo nelaikantis vyriškos lyties homo sapiens dėl nesuprantamų priežasčių yra vertinamas labiau nei moteris. Kodėl? Grįšiu prie mūsų palikimo - penkiasdešimt metų Sovietų Sąjungoje davė savo ir šioje vietoje. Nereikia priminti, jog po Antrojo pasaulinio karo, kai kiekviename kaime ne tik Rusijoje, bet ir broliškose respublikose, buvo likę po vos kelis vyrus, moterys vairavo traktorius, surinkinėjo variklius, pjovė žiemkenčius ir prie viso to dar laikė namų kampus. Bet kuri moteris mokėjo viską. Tik ne bet kuri turėjo vyrą. O tos kurios turėjo, nešiojo jį ant rankų, leido gerti, veltėdžiauti, vaikščioti pas kitas su viena sąlyga - kad jis, nepriklausomai nuo nieko, grįžtų namo. Taip jie tokie ir tampėsi iš gryčios į gryčią.
Kiek gudresni ar protingesni vėliau siekė karjeros partijos gretose. O ten taip pat - tik vyriškas kultas. Nereikia priminti Larisos Vasiljevos knygos „Kremliaus žmonos" motyvų, nes, kas tuo laiku gyveno, visi žinojo, jog Komunistų partijai neegzistavo šeima ir neegzistavo moteris. Iš tų laikų atėjęs posakis - „moteris - žmogaus draugas", deja, ir iki šių dienų liko nesvetimas. Dar visai neseniai buvo labai blogas tonas skųstis, jeigu vyras „užmeta į skūrą", nes niekas to nesuprato ir tikrai negalėjo padėti. Policija nereaguodavo į šeimos barnius, beje, ir dabar nelabai reaguoja. Dažna su mėlynais paakiais sakydavo nupuolusi nuo laiptų arba apskritai užsidariusi namie savaitę, kol nugis mėlynės, teisindavosi, jog negaluoja. Štai tik to namų didvyrio gyvenimo rutina visai nesikeisdavo. Nors niekas jam nedavė jokios teisės menkinti moterį vien todėl, kad ji fiziškai silpnesnė. Tačiau daugelio „stipriosios" lyties atstovų sąmonėje noras žeminti - tapo paveldimu iš kartos į kartą, kaip kraujo grupė.
Štai ir Mundžio žmona Violeta - visai kaip ta pokario kaimo moterėlė - norėjo turėti išvaizdų, žinomą ir stilingą vyrą. Tačiau jo išlaikymo kaina galėjo tapti jos pačios sveikata, o gal net gyvybė. Publikoje - gražuolis, dėmesingas Apolonas, o namuose - psichologinis sadistas, smurtautojas, terorizuojantis ne tik savo vaikų motiną, bet ir pačius vaikus. Ar ne geriau tokiu atveju turėti drąsos ir išeiti? Ar ne geriau nebijoti vienatvės, nei nežinia kada vaduotis iš komos? Mama, tu esi reikalinga savo vaikams sveika, kad juos užaugintum ir sulauktum anūkų. Nejaugi tai nėra pagrindinis argumentas, nei tapti nieko nebesuprantančia auka invalido vežimėlyje?
Teko ir Amerikoje girdėti ne vieną istoriją, kaip atvykę lietuvaičiai čia, kaip ir gimtinėje, bandė vadovautis ir taikyti tuos pačius gyvenimo ir supratimo kriterijus. Tačiau, nors daugelis su sarkazmu ir sako, jog „niekada šioje šalyje nekonfliktuok su moterimis, juodaodžiais ir katalikais", tai yra tiesa. Ne vienam tokiam „ereliui", buvo greitai sparneliai apkarpyti. Gąsdintojams ir mėgstantiems "pasportuoti" smūgiuojant žmoną lyg bokso kriaušę, šioje šalyje atsiranda labai daug problemų su teisėsauga, ir galiausiai padalinamas turtas, paskiriamos pasimatymo su vaikais valandos, o kai kuriais atvejais žmona gauna ir išlaikymą iki gyvenimo pabaigos. Va taip va ... Tad, prieš pradedant galvoti, jog virtote Dievu ir galite su savo kūriniais žemėje dalyti bet ką, geriau suskaičiuokite iki dešimties, nurykite visus blogus žodžius, iš paskutiniųjų patylėkite ir sukaupę visą valią - nueikite ilsėtis.
Giedrė Vencius
