Užsidarius „Fluxus ministerijai“ daugybė jaunųjų menininkų nebeturi erdvės saviraiškai. Vienas jų – choreografas Denisas Kolomyckis, atvežęs į Lietuvą performansų madą. Vaikinas išbandęs akademinio gyvenimo skonį Londone ir Maskvoje, grįžo į Lietuvą siekti savo tikslų. Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?
Užaugau teatre, kartu su aktoriais, režisieriais, rūbininkėmis, tarp cigarečių dūmų ir kalbų apie žmogų ir jo būtį. Jie visada klausdavo: „Denisai, kuo nori būti užaugęs?“, o aš atsakydavau, kad klajokliu, nors puikiai žinojau – režisieriumi ir aktoriumi.
Būdamas keturiolikos metų su dabar jau Maskvoje baiginėjančia mokslus aktore Greta Šuščevičiūte nuėjome į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur nedrąsiai vasaros atostogų metu pasibeldžiau į Baleto skyriaus mokytojų kambarį ir pasakiau, kad noriu šokti.
Praėjus vos penkiolikai minučių, trys mokytojos mane nusivedė į salę ir surengė „egzaminą“. Jos paprašė šokti pagal muziką. Pradėjau atkartoti balete matytus šokėjų judesius, jų mimikas ir šuolius. Nemokėjau tada dar špagatų ir „virvučių“, tačiau vos paprašytas parodyti lankstumą, manau, iš baimės, padariau viską, ko reikėjo.
Per metus, kuriuos mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, supratau, kas man yra šokis ir koks stiprus emociškai, fiziškai ir dvasiškai jis gali būti atliekant scenoje. Būtent tada supratau, kad mano kalba prasiplėtė ir galiu kalbėti savo kūnu.
Iš kur kyla tas noras augti, mokytis vis naujų dalykų užsienio šalyse?
Įkvėpimo šaltinis man yra gamta ir viskas, kas ją supa – nuo vabalų iki žmonių, pastatų. Kas kartą išvykęs iš Lietuvos su naujais projektais jaučiuosi tarsi vis labiau augantis. Naujos erdvės, žmonės padeda atrasti save.
Lygiai taip pat, išvykęs bandau pažvelgti ir į savo, artimųjų, draugų gyvenimą Lietuvoje, vis labiau suprantu, kad Lietuvoje man patinka, jog būtent čia aš jau esu seniai išsiritęs ir noriu pirmuosius savo kūrybos daigus sėti ir dalintis. Europa – jau visa apkeliauta, Amerika per didelė, kad pasakyčiau net menką sakinį, jog „daug kur buvau“. Tačiau visada grįžtu namo į Vilnių.
Jaunas žmogus visada keičiasi, bręsta, nes yra imlus informacijai ir aplinkai, kuri supa. Aš neieškau miesto, kuris taptų mano gyvenimo palydovu. Vilniuje gimiau ir užaugau, visi kiti yra tik stotelės, kurias karts nuo karto aplankau.
Ar manai, kad diplomas reikalingas sėkmingam gyvenimui?
Nei mokykla, nei universitetas ir nei viena iš tokių įstaigų, kurių misijos yra edukacinio pobūdžio, mano nuomone, tokios nėra. Taip pat manau ir apie popierius su pavadinimu „diplomas“ ar koks pažymėjimas. Tai nėra laimingos ateities garantas.
Tačiau būtent žmonės, dirbantys šiose įstaigose, ir yra žinių, išgyvenimų, dramų perrašytos istorijos, kurios žavi ir, jei tik mums patiems įdomu, ugdo. Jei profesorius yra savo srities žinovas, jis ne visada gali būti geras mokytojas. Todėl mes kiekvienas ir turime savo simpatijas visose gyvenimo srityse.
Nors „popieriaus“ neturi, tačiau jau yra tekę būti dėstytoju.
Mokiausi ir mokausi daug, tačiau diplomo neturiu, o jau buvau dėstytojas Vilniaus dailės akademijoje. Mūsų biurokratinėje visuomenėje viskas yra užrašyta ant popieriaus, tačiau niekas niekada neapskaičiuos visų mano ar kieno nors kito žinių bagažo.
Ko reikia jaunam žmogui, norinčiam eiti savo keliu?
Nei vienam jaunam ar vyresniam žmogui nereikia eiti kažkokiu keliu. Kiekvienas žmogus turi savo kelią, kurį tik pats gali nulemti, įvardinti ir įveikti. Aš savo keliu tik žengiu pirmus, nebylius žingsnius į aušrą. Matau savo ateitį ir pasitikiu kiekviena diena. Jaunam žmogui, savo kolegai, galiu tik paplekšnoti per petį ir pasidžiaugti jau nuveiktais darbais, paraginti ir pastūmėti, kad nesustotų ir atsivertų per kitus, jaunus žmones.
Denisas KolomyckisAmžius: 19 metų.
Išsilavinimas: studijavo Londono šokio ir dramos konservatorijoje, buvo įstojęs į Maskvos Valstybinį Teatro institutą. „Fluxus ministerijoje" darbavosi pusantrų metų. Dabar išvyksta į Niujorką.
Pasirodymai: renginiuose „Now Japan“, „Afrikos dienos“, „Vilnius WillNews“. Atliko šokį Vytauto Puidoko dokumentiniam filmui „The Best of Youth“ ant „Fluxus Ministerijos“ stogo, šoko pagal Getės eilėraštį, šokdamas Niujorke per kamščius buvo pastebėtas Jono Meko. Atliko vaidmenį filme „Laikinai“. Šoko Prancūzijos, D. Britanijos, JAV, Belgijos, Estijos, Lenkijos scenose.
Mėgstamiausias choreografas: Loreta Juodkaitė
