Ar jums teko pabusti naktį, kai iki ryto dar labai toli, o akys nenori užsimerkti? Juk iš tiesų labai keista – aplink aklina tamsa, o žvilgsnis mėgina rasti bent menkiausią užuominą, kur jam prisiglausti. Jūs nusipurtote paskutinius sapno likučius ir... jus apima nerimas.
Pradžioje jis teka tik jūsų kūnu ir lyg mažas lygumų upelis ieško bent menkiausio skardžio, kad sustiprintų savo srovės jėgą, vinguriuoja, didina ir siaurina vagą, kai staiga – viską apgaubia tyla.
Tai tetrunka vieną vienintelę akimirką ir ramus nerimo upelis virsta sraunia kalnų upe, o nerimas – baime, kurią filosofai dar kartais pavadina egzistenciniu siaubu. Rankos ima siekti stalinės lempos jungiklio.
Vos pasirodžiusi tyla sukelia tokią didelę sumaištį, nors dar dieną šaukėte ant bendradarbio ar kaimyno, kad per garsiai kalba telefonu ar jo radijas transliuoja eilinę neskoningą ir, svarbiausia, labai triukšmingą muziką. Kas nutiko? Kur dingo jūsų ryžtas paduoti į teismą visas „įmones“, „ofisus“ ir sudaužyti „kvailą“ muziką transliuojantį radijo „siaubūną“?
Naktis paverčia niekais jūsų vakarykštį darbą. Einate į virtuvę, nes tokiais momentais, tai pati jaukiausia vieta pasaulyje ir užsikaičiate puodelį žemuogių lapų arbatos. Tamsa pasitraukė, tačiau nerimas dar rangosi aplink lyg cigaretės dūmas ir štai, įvyksta dar vienas stebuklas, – jūs įsijungiate radijo imtuvą – ir ten skamba ta pati daina, kurios dieną negalėjote pakęsti.
Nurimstate. Paskutinis priešas – tyla – nugalėtas. Belieka sulaukti ryto ir viskas stos į įprastas vietas. Veidu nuvinguriuoja šypsnis: niekis, tik reikės užbėgti pas gydytoją ir gauti receptą migdomiesiems, juk tai tik nemiga...
Taip atsitikti gali ne visiems, tikriausiai yra laimingųjų, kurie jaučiasi ramūs visur ir visada, o tuos, kurie kartais pajunta tą nepaaiškinamo „tylos žvėries“ alsavimą, laiko nepilno proto piliečiais arba, geriausiu atveju, poetais.
Tačiau palikime jiems jų – saldžiai miegančiųjų – rojų. Rytas. Šviesa ima skverbtis į visas kambario kerteles ir grąžina daiktams jų įprastus pavidalus bei vardus. Buvote užsnūdęs. Ir be jūsų prasidėjo dar viena diena, dar vienas laiko „stūmimas“ įgrisusiame darbe, dar viena tablečių dozė ir, kaip visada, dar vienas netikėtas nemalonumas.
Tačiau šis rytas ne toks kaip iki šiol buvę. Kažkas nutiko. Visa erdvė aplinkui pritvinkusi gausybės spalvų ir garsų, formų ir jas užpildančio turinio. Tai, kas anksčiau jus taip ramindavo ir sukeldavo įprastą nuobodulį, dabar verčia jaustis nejaukiai ir net tenka pasukti į ramesnį skersgatvį, kad bent akimirkai pranyktų tas „prakeiktas“ mirgėjimas ir gaudesys.
Kažkas įtrūko. Jums tikriausiai teko patirti akimirkos blyksnį, kai iki tol atrodę įprasti daiktai, žmonės, žodžiai ir net mintys įgyja visiškai naujus, iki šiol neregėtus pavidalus, o vartojantis spoksojimas, bent akimirkai, tampa atsakingu žiūrėjimu. Atsirado jausmas, jog naktį jums teko susitikti su tuo, ko jau nematėte daugybę metų. Jūs sutikote save. Deja, išsigandote ir sprukote.
Vitrinų, iškabų, nuolaidų, informacijos ir dar visokio šlamšto gausa sukuria iliuziją, jog viskas, ko mums reikia, yra ten, už visomis vaivorykštės spalvomis mirguliuojančių durų, ir viską galime nusipirkti.
Tai tarsi voratinklis arba matrica, kurios nariai neturi individualumo ir viskas įsprausta į užburiančius žodžius ir vartojimą.
Taip, jei norime gyventi visuomenėje, jūs ir aš negalime egzistuoti be žodžių, tačiau ar neapima toks jausmas, jog kai už kažką mokate, daugiau prarandate, nei įgyjate?
O to, ko labiausiai geidžiate, niekaip negalite nusipirkti? Išduosiu paslaptį – galite tai gauti nemokamai. Taip, taip, būna tokių stebuklų. Tereikia pabudus naktį, kai į jus ima tekėti beformė tamsą ir siaubą kelianti tyla, juos įsileisti.
Tai, ko negalima nusipirkti ir kam nėra surašyta naudojimo instrukcija, dažnai būna tikra. Čia vienintelė galimybė išvengti užrašo „Made in China“. Nebijokite tylos ir gal kitas rytas jums išauš visiškai kitoks. Jūsų rytas.
Vytautas Černiauskas
